Olimpinių žaidynių prizininkų apdovanojimo ceremonija (V. Vencienė viduryje)

Jei ne Vidos Mogenytės užsispyrimas ir noras žūtbūt įrodyti tėvams, kad jau yra savarankiška, galbūt Lietuva iki šios dienos dar neturėtų vienintelės žiemos sporto olimpinės čempionės Vidos Vencienės. Tuomet aštuntokė Vida nepasiklausė tėvų ir su drauge iš Ukmergės patraukė užkariauti Vilnių. Važiuodama troleibusu penkiolikametė kamantinėjo aplinkinių apie kokią nors mokymo įstaigą, o po Žvėryno rajoną besisukiojančiame viešame transporte jai pirštu keleiviai bakstelėjo į tuomet buvusį Buhalterinės apskaitos technikumą Latvių gatvėje.

Vida Vencienė – olimpinė čempionė

Taip nežinomi istorijai žmonės nulėmė su sportu mažai ką iki tol turėjusios Kurėnų kaime gimusios slidinėjimo olimpinės čempionės V. Vencienės likimą. Dar po 12 metų V. Vencienė jau pačią pirmąją 1988 metų Kalgario žiemos olimpinių žaidynių dieną stojo į 10 kilometrų trasos startą ir iš mažai kam žinomos slidininkės po finišo tapo sporto karaliene.

V. Vencienė dešinėje

„Kas ten mane žinojo tose olimpinėse žaidynėse – tik savi. SSRS čempionate aš lenkiau visas tuometes rusų žvaigždes, tačiau Kanadoje į mano pusę visi tik šnairavo, o ne žvalgėsi. Aš juk apskritai, trenerių sprendimu, buvau pastatyta į pačią lėčiausią – trečiąją – sportininkių grupę: iš tų pirmųjų trisdešimties slidininkių dažniausiai niekas nieko nesitiki, šliuožia jos tik kaip statistės. Kai artėjo finišas, visi atkreipė į mane dėmesį, bet galvojo, kad jau stipriausios varžovės, kovojusios pirmoje grupėje, tą mano rezultatą „suvalgys“. Paspringo, niekam nepasisekė. Ta pati favoritė rusė Raisa Smetanina man pralaimėjo beveik 10 sekundžių ir buvo antra“, – kalbėjo patį pirmąjį Kalgario žaidynių medalį iškovojusi tuomet dar 27-erių V. Vencienė.

Interviu (Vida Vencienė viduryje)

Po to sekė ir 5 kilometrų bronzos apdovanojimas, kurį lietuvė įdėjo į SSRS rinktinės taupyklę. V. Vencienė ir toliau išlieka vienintele Lietuvos sportininke, kuri žiemos žaidynėse iškovojo olimpinį auksą. Tad dabar, dirbdama Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (LTOK) ir būdama atsakinga už žiemos sportą, Vida kaskart mintyse savęs klausia olimpinių žaidynių dalyvių akreditacijų atsiimti ateinančių jaunųjų sportininkių – „gal tai ji?“. Gal ji padarys tai, kas kadaise atrodė lyg ir paprasta – gerai startuoti ir žiemos olimpinėse žaidynėse iškovoti medalį? Bet nuo 1992-ųjų, kai dar pati bandė jau Nepriklausomai Lietuvai nuraškyti medalius Albervilio ir Lilehamerio žaidynėse, nė vienai mūsų šalies sportininkei nepavyko bent priartėti prie V. Vencienė rezultatų.
„Dabar jaunosios sportininkės siekia rezultatų kur kas geresnėmis sąlygomis, nei aš. Pasakysiu tiesą – mane suviliojo ne slidinėjimas ar didžiojo sporto žvilgesys, o paprasčiausi treningai. Atėjo į technikumą treneris Romualdas Glazauskas su savo auklėtine – ji vilkėjo raudonos spalvos treningus.

Vida Vencienė (kairėje) su treneriu televizijoje

Pasakė – slidinėsite, gausite tokį patį. Susiviliojau. Jau po kelių dienų pasigailėjau, kai prasidėjo treniruotės. Spjoviau – apkarto man tas sportinis kostiumas, nes Žvėryno kalneliai, tai ne Aukštaitijos lygumos. Bet pirmasis treneris R. Glazauskas buvo atkaklesnis – susirado tėvus, atsivežė, visus susodino aplink save ir kalbėjomės. Įrodė, kad turiu sportuoti“, – prisiminė savo pirmųjų žingsnių sporte peripetijas V. Vencienė.

 

Vida Vencienė

Vida Vencienė

Parengta pagal lrytas.lt / …