Tarpukario sportas: pirmieji žingsniai aikštelėse

Po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje sporto nebuvo. Reikėjo mokytojų, kurie užaugintų naują šalies sportininkų kartą. Reikėjo ir mecenatų, valstybės paramos. Nebuvo nei stadionų, nei baseinų, nei kitų sporto propagavimui tinkamų vietų.
Pirmojo pasaulinio karo metais iš miestų pasitraukė didžioji dalis inteligentijos, vyko persipynimai tarp gyventojų sluoksnių. Todėl po nepriklausomybes paskelbimo sportas nelaikytas ta gyvenimo dalimi, kurią reikėtų greitai pakelti.
„Tarpukariu visi į sportą skeptiškai žiūrėjo. Juk Lietuva – žemės ūkio kraštas, tai kam tas sportas“, – situaciją aiškino Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vedėjas Arvydas Jakštas.

Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vedėjas Arvydas Jakštas

3-ame dešimtmetyje valstybė sportu praktiškai nesirūpino, jį kuravo Švietimo ministras, tačiau atsakingos institucijos nebuvo. Sportu rūpinosi pavienės organizacijos – Lietuvos dviračiu sąjunga, Lietuvos sporto lyga, Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga ir kitos. Jos ieškojo galimų rėmėjų, iš sportininkų rinko nario mokestį.
Tik 1932 m. įkurti Kūno kultūros rūmai – institucija, kuravusi visą Lietuvos sportą. Rūmai iškilo dar po 2 metų.

Kūno kultūros rūmai – 1932 m. (dabartinis LSU pastatas)

Entuziastai – išeiviai ir atvykėliai

Labai didelę įtaką pačiam sporto propagavimui darė išeiviai iš Lietuvos, kurie grįžę į gimtinę apmokydavo vietinius sportininkus. Sportą jie stengėsi propaguoti bet kokiomis sąlygomis ir minimaliomis pajėgomis. „Besikuriant valstybei kūrėsi ir sporto tradicijos. „Sporto mokytojais“ tapo gydomosios kūno kultūros specialistas, visuomenės veikėjas Karolis Dineika ir garsusis lakūnas Steponas Darius,

Lakūnas Steponas Darius

į Lietuvą atvežęs daug sporto šakų, tarp jų ir beisbolą bei futbolą“, – teigė Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgaitė.

Karolis Dineika

K. Dineika 1920 m. išleido knygą „Krepšiasvydžio (basketbolo) vadovėlis vyrams“, o 1922 m. pasirodė jo knygelė „Krepšiasvydis“ su smulkiai aprašytomis žaidimo taisyklėmis. S. Darius 1926 m. paruošė knygą „Basketbolo žaidimas (krepšiasvydis) ir Lietuvos sporto lygos oficialės basketbolo taisyklės 1926-1927 metams“ bei knygelę apie beisbolą.

Leidinys „Lietuvos sporto lygos oficialės basketbolo taisyklės 1926-1927 metams“

Leidinys „Beisbolo žaidimas“ 1924 m.

Jis pats aktyviai sportavo, žaidė krepšinį, beisbolą, ledo ritulį, užsiiminėjo boksu, lengvąja atletika, taip pat teisėjavo varžybose. S. Darius Lietuvoje gyveno 7 metus ir 1927 m. išvyko atgal į JAV. „Patys pirmieji mokytojai buvo užsienio valstybių pasiuntinybės ir atstovai, kurie Kaune įsikūrė beveik iškart po nepriklausomybės. Dar 1919 – 1920 m., tik kuriantis pirmosioms oficialioms Lietuvos sporto organizacijoms, Žaliakalnyje jau vykdavo susitikimai tarp miesto ir pasiuntinybių komandų. Žaistas beisbolas ir tenisas. Kiekvienas pasiuntinys sporto šaką rinkdavosi pagal rangą“, – teigė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad pats terminas „sportas“ dabartinę prasmę įgavo tik XIX a. pab.

Lietuvos sporto pradininkai – Steponas ir Elena Garbačiauskai

Vienas iš sporto pradininkų Lietuvoje buvo Steponas Garbačiauskas – sporto žurnalistas, lengvaatletis, futbolininkas, diplomatas. Iš Maskvos (Rusija) atvykęs jau į nepriklausomą Kauną jis kalbėjo: „Einu per miestą, ieškau, kur čia būtų kokia sporto aikštelė ir nerandu.“ Jo žmona, taip pat sporto entuziastė, atsiminimuose rašo forte užtikusi žaidžiančius vaikus ir juos pamokiusi žaisti futbolą. Mažieji to ėmėsi su malonumu, tačiau visiems tai buvo naujiena. Kiti to meto miestai Šiauliai ir Panevėžys taip pat nebuvo dideli, tad nebuvo ir žiūrovų pertekliaus. Tačiau sakyta, kad viskas juose priklauso nuo asmenybės – net ir mažame miestelyje gali atsirasti žmogus, kuris visus sudomintų sportu. V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, tarpukariu leisti ir įvairiausi savaitiniai ir mėnesiniai sporto leidiniai – „Mūsų sportas“, „Fiziškas auklėjimas“, „Lietuvos sportas“, „Sportas“, „Kūno kultūra ir sveikata“.

Leidinys „Fiziškas auklėjimas“

Leidinys „Sportas“

Sporto skyrelius laikraščiuose turėjo ir „Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, tačiau dažniausiai jie pateikdavo identišką informaciją. Tokie vienodi tekstai turėjo būti imami iš naujienų agentūrų.

Rėmė mecenatai

Sportui Lietuvoje dar tik žengiant pirmuosius žingsnius, jo būsimą reikšmę anksčiau nei valstybės galvos suprato mecenatai ir gerbėjai. A. Jakšto teigimu, viena iš svarbiausių moterų sporto mecenačių buvo operos solistė Vincė Jonuškaitė, 1925 m. įsteigusi taurę pirmosioms moterų krepšinio varžyboms. Pirmosios šį prizą pelnė Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) komandos narės, finale įveikusios Lietuvos žydų gimnastikos ir sporto sąjungos „Makabi“ klubą.

Operos solistas Kipras Petrauskas

Operos solistas Kipras Petrauskas laisvalaikiu buvo aistringas sporto mylėtojas. Dalyvavo steigiant Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungą, automobilių sporto klubą, aeroklubą. Ypač mėgo žaisti šachmatais, biliardą, buvo žūklės ir medžioklės mėgėjas. Šaudymo iš medžioklinio šautuvo į molinius balandžius varžybose jis yra tapęs Lietuvos čempionu – asmeninėse ir komandinėse (1931 m.) bei komandinėse (1939 m.) varžybose. „K. Petrauskas steigdavo ne tik prizus. Kartą atėjęs į varžybas, tarp sirgalių jis surengė totalizatorių. To meto sirgaliai taip pat būdavo budrūs – patys rungtynių metu įsteigdavo prizą“, – prisiminė muziejininkė J. Minelgaitė. Sportui neabejingi buvo ir „lito tėvas“ Vladas Jurgutis bei Vileišių giminė. Amerikos lietuviai remdavo krepšinį. Sporto muziejaus ekspozicijoje yra daug specialių apdovanojimų iš Australijos, Urugvajaus, Šiaurės ir Pietų Amerikos.

Plyni laukai ir didžiosios statybos

Pagal to meto praktiką Vakaruose, sporto šakos buvo pritaikytos taip, kad jose varžytųsi ne tik atvykę į olimpines žaidynes sportininkai, bet žaistų miestuose gyvenantys šių sporto šakų gerbėjai ir entuziastai. Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, Vakaruose imta suprasti, kad ne tik žaidėjai, bet ir žiūrovai susitikimuose atlieka svarbų vaidmenį. Užsienio atstovai, kurie buvo įpratę prie tokios miestų kultūros, Lietuvoje jos nerado. Esą to meto Lietuvos kaime vargu ar būtų pavykę tai padaryti, nors ir čia būta žaidimų. Pavyzdžiui, tokie tautiniai žaidimai kaip „Kiaulė“ ar „Ripka“, tačiau tokias varžybas mažai kas stebėdavo, dažniausiai jose būdavo tik dalyviai. Tarpukario pradžioje Lietuvoje nebuvo nei salių, nei stadionų. Valstybės stadionas pastatytas tik 4-ame dešimtmetyje. Taigi, daugiau nei 10 metų nepriklausoma Lietuva neturėjo savo sporto maniežo. Kauno halei pastatyti neprireikė metų.

Kauno sporto halės statybos

Kauno sporto halės statybos

Kauno sporto halė

Parodos kuratorė pastebėjo, kad net to meto Latvijoje miestai buvo didesni ir dauguma sportininkų gyveno miestuose arba buvo ten įgiję patirties, tad sportas kaimyninėje valstybėje vystėsi greičiau. A. Jakšto teigimu, III Europos krepšinio čempionatui pastatyti tuomet didžiausią Senajame žemyne Kauno halę prireikė vos pusės metų. Nors dirbta su to meto technika, tačiau nebuvo nei vieno žuvusio.

Viename klube – daug sporto šakų

Sporto klubo pavadinimas ne visada įvardino visų „po jo sparneliu“ žaistų sporto šakų.

Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos logotipas

Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS) populiarino futbolą, krepšinį, lengvąją atletiką ir tenisą. „Paprasčiausiai kūrėsi tokie klubai, kurie apjungdavo ir kitų sporto šakų mėgėjus. Pavyzdžiui, Lietuvos gimnastikos sąjunga, Lietuvos dviračių sąjunga vienijo įvairius sportininkus, pirmieji sportininkai buvo kartu ir krepšininkai, ir futbolininkai, ir tenisininkai.
– Lengvaatlečiai sugebėdavo dar daugiau – ir bėgti, ir mesti diską, ir šokti į tolį. Tarp tokių – Steponas Darius, komandos vadas, gerai išmanęs ir krepšinį.

Startai olimpinėse žaidynėse

Kad tarpukariu Lietuvoje mezgėsi patys pirmieji sporto „daigeliai“ išduoda ir dar vienas nutikimas. „Kai likus visai mažai laiko iki 1924 m. Paryžiuje vykusios olimpiados lietuviai pranešė dalyvausią, organizatoriai susizgribo, kad neturi mūsų šalies himno natų. Delegacija buvo įpareigota jų nepamiršti, ir būtent tų, kurios būtų adaptuotos kariniam orkestrui“.
Olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi 33 sportininkus, kurie turėjo atstovauti 7 sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimą, futbolą, imtynes, gimnastiką ir šaudymą, tačiau dalyvavo tik futbolo varžybose (13) ir dviračių rungtyse (2). Nepasisekė nei vieniems, nei kitiems.

Stepono Garbačiausko Paryžiaus Olimpinių žaidynių dalyvio bilietas

Lietuvos sportininkų delegacijos vadovas Steponas Garbačiauskas ėmėsi dar vienos „sportinės“ misijos – po olimpinių žaidynių tarėsi dėl aprangų įsigijimo. Jų pagrindu lietuviai patys siuvo aprangas.

Stepono Garbačiausko Amsterdamo Olimpinių žaidynių dalyvio kortelė

1928 m. į Amsterdamą atstovauti Lietuvai vyko 12 sportininkų, atstovavusių šias sporto šakas – lengvoji atletika (5), boksas (2), dviračių sportas (4) ir sunkioji atletika (1). Geriausias rezultatą pasiekė boksininkas Juozas Vinča, kuris pasidalino 5–8 vietą. Tai buvo paskutinis nepriklausomos tarpukario Lietuvos dalyvavimas olimpinėse žaidynėse.

Žaidimai „karaliai ir karalienės“

Nors dabar prisimename kone tik krepšinį, tačiau 3-ame dešimtmetyje sporto karaliumi Lietuvoje tituluotas futbolas. Žaidė jį dauguma lietuvių, tačiau visiems jiems trūko sėkmės ir pergalių tarptautinėse ir tarpvalstybinėse varžybose. Tautiečiai taip pat žaidė stalo ir lauko tenisą, sportavo lengvąją atletiką.

Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga 1928 m. futbolo komanda

L.F.L.S. ir „Makabi“ futbolo komandos

Lengvoji atletika

„Seniausi Lietuvos sporto muziejaus eksponatai – iš lengvosios atletikos varžybų. Lietuvos lengvosios atletikos čempionatai vyksta nuo 1921 m.“. Anksčiau lengvojoje atletikoje visoms rungtims naudoti vieni bateliai – „startukai“. Tuomet jų padus dengė šipai – beveik kaip vinys, o dabar jų net nesimato. Stadiono takai tada buvo cevaluojami anglies antracito atliekomis. Kad sukibimas su tokia danga ir atsispyrimas būtų geresnis, pasitarnaudavo vinelės. „Dabar su tokiais neleistų net startuoti, vien dėl saugumo. Tačiau iki 1970 m. jie naudoti. Dabar atskiros rungtys turi savo avalynę“, – pasakojo A. Jakštas.

Steponas Garbačiauskas

Futbolas – visų karalius

Dr. Vilmos Akmenytės-Ruzgienės teigimu, futbolo tarpukariu mes mokėmės iš estų, vėliau prisijungė ir latviai, o tada jau ėmėme žaisti ir su kitomis valstybėmis. Pirmosios futbolo varžybos pradėtos žaisti Kauno Ąžuolyne buvusiose ganyklose, kurios vėliau buvo nusavintos valstybės. „1924 m. Vasaros olimpinėse žaidynėse Paryžiuje mūsų futbolininkai žaidė prieš Šveicarijos komandą, bet skaudžiai pralaimėjo net 9:0. Tik 4-ame dešimtmetyje krepšinio aikštelėse pasiektos pergalės nurungė futbolo lyderystę. Tarp populiaresnių tvirtai stovėjo ir lengvoji atletika“, – teigė muziejininkė Justina Minelgaitė.

Lietuvos futbolo komanda 1924 m.

„Amerikoniškas“ krepšiasvydis

Visą pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį žaisti krepšinį sportininkams sekėsi ne kaip, nors ir buvo daug jį žaidžiančių klubų. „Krepšinio žaidimą sugalvojo kanadietis daktaras Jamesas Naismithas dar 1891 metais.

Jamesas Naismithas

Naujosios sporto šakos paskirtis buvo užimti studentus sportu žiemos metu, kai nebuvo sąlygų žaisti beisbolą ar amerikietiškąjį futbolą. Pradžioje žaidime buvo naudojamas futbolo kamuolys ir krepšiai su dugnu, taigi po kiekvieno pataikyto metimo kamuolį reikėdavo ištraukti iš krepšio“, – prisiminė A. Jakštas.
J. Minelgaitės teigimu, krepšiniui išpopuliarėti padėjo 1935 m. rugpjūtį Kaune vykęs Pasaulio lietuvių kongresas, į kurį atvyko dalis užjūrio sportininkų. 1937 m. į JAV jau važiavo lietuviai, o kongresas buvo lyg priemonė apsikeitimui žiniomis.

Lietuvių pergalė 1937 m. krepšinio varžybose Rygoje

Lietuvos ir Latvijos-rinktinės 1926 m.

Vandens sportas

Pačiu seniausiu sportu Lietuvoje galime vadinti irklavimą. Dar 1885 m. įkurtas Klaipėdos irklavimo klubas „Neptūnas“. Lietuvos tautinės olimpiados varžybos – buriavimas ir akademinis irklavimas – vyko tuomet atgautame tarpukario uoste. Iškart po nepriklausomybės, 1919 – 1921 m. Kaune kūrėsi jachtklubas – vandens sporto šakas vienijusi organizacija. Pasak muziejininkės J. Minelgaitės, to meto spauda skelbė, kad pirmaisiais metais jos nariai dar nesportavo, tik turėjo uniformas, vaikščiodavo pasipuošę ir vadindavo save jachtklubo nariais. „Vandens sporto šakoms tarpukariu buvo labai sunku. Ir plaukimo, ir irklavimo rungtys vykdavo atvirame vandenyje – Nemune, nes baseinų tuo metu nebuvo, – aiškino muziejininkė, prisimindama ir vieną istoriją.

Plaukimo varžybų startas Kauno jachtų klubo plaukykloje – 1932 metai

– Kartą iš JAV buvo atvykę plaukikai ir sudalyvavo mūsų krašte surengtose varžybose. Atsitiko taip, kad išeivė mergina aplenkė ne tik savo varžoves, bet ir vyrus bei pagerino Lietuvos rekordą. JAV sąlygos buvo geresnės, tuo tarpu pas mus plaukikai treniruodavosi ir rungdavosi tik tekančiame vandenyje, ir tik vasarą“. Tik 1949 m. buvo pastatytas medinis 12,5 metro ilgio baseinas priešais Kūno kultūros rūmus.

Pirmasis uždaras plaukimo baseinas Lietuvoje – medinis pastatas šalia Kūno kultūros rūmų veikė 1949-1958 metais (baseino matmenys 12,5×5 m.)

Atviras KJK baseinas Pirmosios Tautinės olimpiados metu, 1938 / Juliaus Miežlaiškio nuotrauka

Žirgų lenktynės

Ne tik irklavimą, bet ir varžybas ant užšalusių ežerų, galima vadinti seniausiomis sporto šakomis Lietuvoje. „Sartų lenktynės – sporto šaka, kurią mes, lietuviai, vieninteliai pasaulyje kultivuojame. Jos vyksta nuo 1905 m., tačiau žinoma, kad pirmosios jų buvo surengtos dar XIX amžiuje. Respublikinėmis varžybomis jos pripažintos vėliau, 1955 m.“ Ežero ledo storis turėdavo būti daugiau nei 35 cm., todėl esant prastoms meteorologinėms sąlygoms varžybos vykdavo ir šalia Sartų ežero esančiame 1,6 kilometrų ilgio hipodrome.

Žirgų lenktynės – Sartai

Dviračių sportas

Lietuvos dviratininkai spėjo sudalyvauti dvejose olimpinėse žaidynėse. Paryžiuje (1924 m.) dalyvavo 2 dviratininkai, Amsterdame (1928) – net 4 dviratininkai, nors laimėjimų ir nepasiekė.

Isakas Anolikas

„Olimpinėse žaidynėse Paryžiuje mūsų dviratininkai Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas dėl techninių problemų nesugebėjo įveikti 188 km ilgio trasos“, – teigė J. Minelgaitė. Amsterdame dviračių sportui atstovavę I. Anolikas ir Vladas Jankauskas 168 kilometrų laiko lenktynių nebaigė. Tarp 63 finišavusių buvo Tarchumas Murnikas (50) ir Jurgis Gedminas (55).

Atviras dviračių trekas 1925 m.

Dviratininkams jau tada buvo kur treniruotis. Laisvės alėjos pradžioje (Kaune) dar 1925 m. buvo įrengtas atviras medinis trekas.
Dabar Lietuvoje veikia uždaras Panevėžio dviračių trekas („Cido“ arena) ir Klaipėdos atviras trekas.

Žiemos sportas

Ledo ritulys Lietuvoje pradėtas žaisti 1922 m. Į Paryžiaus žiemos olimpines žaidynes 1924 m. specialiai siųstas žurnalo „Karys“ atstovas Steponas Garbačiauskas, nors lietuviai šio sporto varžybose ir nedalyvavo. Kariuomenė buvo labai susidomėjusi žiemos sporto šakomis. 1932 m. Rygoje lietuviai sužaidė pirmąsias oficialias tarptautines rungtynes su Latvija, pralaimėta 0:3. 1938 m. Lietuva pirmą kartą dalyvavo Europos ir Pasaulio ledo ritulio čempionate Prahoje. Prieš Rumuniją laimėta 1:0, tačiau prieš kitus varžovus lietuviams nesisekė. Didžiuliais skirtumais tautiečius triuškino Lenkija (1:8), Vengrija (1:10) ir Šveicarija (0:15). „Mūsų krašte nebuvo įmanoma gerai išpilti ledo, padaryti lygių aikštynų. Žiemos buvo pakankamai šaltos, tačiau vietų, kur būtų galima sportuoti, nebuvo“, – aiškino V. Akmenytė-Ruzgienė. Tarp sportininkų ir čia būta žaidėjų universalų.

Kęstutis Bulota

Vienas tokių – Kęstutis Bulota, sportinio ėjimo, trišuolio, dviračių sporto pradininkas, ledo ritulio žaidėjas ir greitasis čiuožėjas, dalyvavęs 1928 m. olimpinėse žaidynėse Saint Morice, Šveicarijoje. Ignas Ignaitis (Ignatavičius) buvo žiemos sporto šakų studentų Pabaltijo dailiojo čiuožimo čempionas.

Tėvynėje neprigijo…

Nors atvykėliai iš JAV vietinius lietuvius pramokė daug sporto šakų, tačiau daliai jų nebuvo lemta „prigyti“ gimtajame krašte. 1919 m. vienas anksčiausiai pradėtų žaisti komandinių sportų buvo Stepono Dariaus propaguotas beisbolas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje žaistas ir kroketas, tačiau jis taip ir neišpopuliarėjo.

Sirgaliai tribūnose ir už jų

Bene didžiausią indėlį į sporto šakų gyvavimą tarpukariu suteikė sportu besidomintys ir jį rėmę mecenatai. Varžybų metu savo komandą ar šalies rinktinę palaikydavo minios susirinkusių. Varžybų stebėti atvykdavo diplomatinių tarnybų atstovai, prezidentas ir mecenatai. Sirgaliai per tą atrodytų trumpą valstybės gyvavimo laikotarpį taip pat keitėsi. Juos keitė pergalės!

Sirgaliai šviesti ir tramdyti

3-ame dešimtmetyje išleistose specialiose sporto knygelėse mokyta ne tik žaidimo subtilybių, bet ir kaip sirgaliai turėtų elgtis varžybų metu. „Per daug netriukšmauti, ramiai sėdėti ir netrukdyti sportininkams. Tačiau tokie „paliepimai“ neprigijo. Jau 4-ame dešimtmetyje vykusiose krepšinio varžybose visi ir džiaugėsi, ir plojo. Jų jau niekas nebetramdė“, – pasakojo Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgaitė. Vargu ar tarpukariu į Lietuvą savo komandų palaikyti atvykdavo kitų šalių sirgalių, tačiau su delegacija tikrai vykdavo tą sporto šaką kuruojančios sąjungos ar organizacijos atstovai. Rungtynes stebėdavo ir užsienyje įkurtų pasiuntinybių bei konsulatų darbuotojai. Čia jie organizuodavo priėmimus ir vietinių lietuvių palaikymą. 4-ame dešimtmetyje sirgalius turėjo žavėti gana dažnai spaudoje atsirasdavę sportininkų šaržai ir karikatūros. „Atvažiuodavo į Lietuvą sulošti futbolo klubas iš Prancūzijos, tai visą rinktinę ir nušaržuodavo. Keista, tačiau rungtynių nuotraukų būdavo ne visada, tad vietoj jų spaudoje atsirasdavo šaržas.

Krepšiasvydžio pirmenybių laimėtųjų šaržas

Krepšininkų šaržas skirtas 1939 m. krepšinio čempionatui / dailininkas Juozas Penčyla

Sportininkai, kiekvienas atskirai, taip publikuoti specializuotoje, sporto entuziastams skirtoje literatūroje, leidiniuose sportininkams ir nacionalinėje spaudoje“, – aiškino ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė. Įdomu tai, kad tokie įvykiai kaip problematiški Lietuvos – Lenkijos nesutarimai, Lietuvos – Tautų Sąjungos santykiai, įvairūs nesutarimai dėl Klaipėdos ir Vilniaus eiliniam žmogui aiškinti karikatūromis – dažniausiai įvykiais futbolo aikštelėje arba bokso ringe. „3-ame dešimtmetyje tokių karikatūrų dar reikėtų paieškoti, o 4-ame dešimtmetyje tai tapo ypač populiaru. Daug karikatūrų sporto tema, nemažai ir šaržuotų sportininkų. To priežastimi gali būti pačių karikatūristų įgudimas vėlesniu tarpukario laikotarpiu. Už sportines labiau populiarios buvo politinės karikatūros. Taip nuo socialinės kritikos pereita prie laisvalaikio“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė.

Futbolo žiūrovai – aršūs

Dažnai to meto spaudoje rašyta, kad sirgaliai priešų stovyklai nebuvo nedraugiški tačiau patys labai greitai susibičiuliaudavo. Jau tuomet jie buvo kiek išprotėję, kartais net ir susimušdavo, tačiau šiandieniniams futbolo sirgaliams neprilygtų. Daugiausia jų palaikymo susilaukdavo komandinės varžybos. Tad ir patys žaidėjai įpildavo alyvos į ugnį, nepalaikydavo sportinės dvasios, žaisdavo per daug agresyviai ir šiurkščiai. „Nemandagiais epitetais iš aikštės būdavo išlydimi sužeisti futbolininkai, tačiau spaudoje tai nebuvo „pakartojama“. Tikriausiai veikė sava cenzūra. Būdavo visko, juk sportas – tai emocijos“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad futbolą ateidavo žiūrėti ir darbininkai, taigi publika buvo įvairi. Pradžioje futbolas mūsų šalyje pritraukdavo labai mažai žiūrovų – nebuvo rezultatų, kuriais vertėtų džiaugtis. Jei jau atvykdavo futbolo žvaigždės iš užsienio ar tolimos šalies komanda, tai patiems žaidėjams buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Jie vedžioti po Kauną, apylinkes, kviesti į ekskursijas, jiems rengti susitikimai. Į sporto aikštes žmonės vykdavo likus kelioms valandoms iki varžybų, kad užsiimtų vietas ir juos pamatytų. Dažniausiai į varžybas atvykdavo ir tų šalių pasiuntiniai Kaune. Varžybas taip pat stebėdavo mūsų valdžios, vyriausybės atstovai, vėliau ir prezidentas. Apranga rungtynes stebėdavę lietuviai neišsiskirdavo. Tarpvalstybinių susitikimų metu jau tada skambėjo nacionaliniai himnai. V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, rūpintis sirgaliais tuo metu jau buvo pradėję didieji Vakarų Europos futbolo klubai. Esą ir iš archyvinių Vasaros olimpinių žaidynių Berlyne (1936 m.) vaizdų matyti, kad čia susirinkę įvairių šalių sirgaliai.

Berlyno Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija, 1936-ųjų rugpjūčio 1-oji

Jie buvo labai organizuoti, tvarkingi, žinojo kaip skanduoti, buvo skirtingai apsirengę ir bandė kuo labiau išsiskirti. Prasidėjus tiesioginėms futbolo varžybų radijo transliacijoms, pirmasis susitikimų kėlinys transliuojamas nebuvo, tik antrasis. 4-ame dešimtmetyje į Lietuvą specialiai atvyko estų spaudos atstovai ir technikai, kad į Estiją tiesiogiai perduotų radijo bangomis varžybų komentarus. Tai buvo daroma specialiai dėl sirgalių. „Dar vienas iš stebinančių dalykų – tai „masinė migracija“ į futbolo stadionus.

Karo mokyklos stadionas. 1934 m.

Į Panemunėje buvusį Valstybės stadioną, Karo mokyklos stadioną dažnai bandydavo pakliūti „nelegalai“. Spaudoje rašyta, kad jie tai ant pakalnių, tai medžiuose įsilipę stebi varžybas. Pusė žiūrovų būdavo stadione, pusė – už jo ribų“, – apie to meto sirgalių sumanumą teigė V. Akmenytė-Ruzgienė.
Būta ir kitokių futbolo sirgalius žavinčių užmojų. Tarpvalstybinėse futbolo rungtynėse Klaipėdoje, kur susitiko lietuviai su kitos Baltijos šalies komanda, tuomet į aikštę išėjo komandos, sugroti abiejų šalių himnai. Aikštėje pasirodė teisėjas iš trečiosios šalies. Atrodytų nieko neįprasto neįvyko… Tačiau tąkart labai įdomiai į aikštę pateko kamuolys – jis išmestas iš praskrendančio lėktuvo, buvo papuoštas tautinėmis abiejų šalių juostomis.

Krepšininkus sutiko griausmingai

Nebūtų buvę pergalių, nebūtų ir krepšininkų sutikimo, iš kurio dar ir šiandien galime pasisemti naujų idėjų. „Krepšinio lygis tarpukariu nebuvo aukštas, tekdavo nuolat pralaimėti kaimyninių Baltijos valstybių komandoms. Ypač skaudžios buvo 1935 m. sausį žaistos draugiškos rungtynės Rygoje, kai latviams pralaimėta itin dideliu skirtumu – 10:123“, – apie vingiuotą krepšinio kelią į šlovės Olimpą pasakojo  muziejininkė J. Minelgaitė.

1937-ųjų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, Rygoje vykusios 1937 m. krepšinio čempionato lemiamos rungtynės su Latvija specialiai telegrafuotos arba telefonu pranešinėti varžybų rezultatai. Kauno Laisvės alėjoje buriavosi minios žmonių, sėdėjo ir klausėsi, o išgirdę naujienas pranešinėdavo kitiems. Tuo metu kauniečiai jautėsi tarsi patys būtų varžybose. J. Minelgaitės teigimu, krepšininkams laimėjus Europos čempionatą Rygoje, rinktinę Kaune pasitiko gatves užtvindę sirgaliai. Nugalėtojai tada vežti atvirais automobiliais. Rinktinės sutikimas vyko nuo pat Šiaulių, kiekvienoje traukinių stotyje. Visi teikė krepšininkams ne tik gėles, bet ir dovanas. Sveikino kas tik galėjo – ir Šiaulių berniukų gimnazija, ir sporto klubai. Valstybės teatre (dab. Kauno muzikinis teatras) jiems suruoštas specialus sveikinimo vakaras, kuriame dalyvavusios organizacijos krepšininkus taip pat apdovanojo. „Tuomet Laivės alėjoje visi barai buvo sausakimši, gatvė tiesiog ūžė. Pats miestas atrodė kitaip nei visada. Ir dabar, kai vyksta rungtynės, gatvės ištuštėja, tik girdi eidamas nuo vieno baro iki kito sirgalių šūksnius ir garsiai įjungtą televizorių bei rungtynių rezultatus. Panašu“, – šiandieną ir praeitį lygino V. Akmenytė-Ruzgienė.

1937 m. krepšininkams laimėjus Europos čempionatą Rygoje, rinktinę Kaune pasitiko gatves užtvindę sirgaliai.

Europos čempionų sutikimui Kaune buvo suruošta visa jų sutikimo programa – kaip važiuos – atviru ar uždaru transportu, kur žmonės turi jų laukti, kokiu maršrutu vyks – Vytauto prospektu, per Parodos kalną iki Kūno kultūros rūmų.
1939 m. dar kartą, tada jau tėvynėje, Europos pirmenybių taurę pelniusi rinktinė vėl sveikinta.

Krepšininkai traukiniu lankė kitus rajonus ir stojo visose šalies geležinkelio stotyse, tarp jų Joniškyje ir Šiauliuose. Čia susirinkę sirgaliai teikė padėkos dovanas.

Sporto sirgaliai tarpukariu kostiumuoti, bet aistringi 1939 m

Atvirukas su krepšininkų šaržais skirtas 1939 m. krepšinio čempionatui / dailininkas Juozas Penčyla

Specialiai III Europos krepšinio čempionatui Lietuvoje buvo išleisti ne tik pašto ženklai, bet ir simbolinis ženklelis, kurį galėjo įsigyti visi norintys.

Proginiai 1939 m. pašto ženklai

Jo autorius – grafikas Jonas Juozas Burba. Tąkart čempionato metu čempionato šeimininkai saugoti nuo sirgalių. Krepšininkai lietuviai pirmenybių metu buvo apgyvendinti Kauno pašonėje buvusioje Galvydžių viloje, tuometiniame priemiestyje Aukštojoje Panemunėje. „Para šioje šioje viloje kainavo 50 litų. Tuo metu tai buvo mėnesio alga. Tai buvo geriausia vila, šalia pušyno. Gyveno čia tik lietuviai krepšininkai, komandos administratorius Karolis Dineika, gydytoja, treneriai. Kiekvienam buvo skirtas nuolatinis bilietas atvykti į miestą. Kad nesugestų produktai laikyti rūsiuose, apdengti žiemą iš Nemuno atvežtu ledu, kuris dar buvo apdengiamas pjuvenomis ir taip išsilaikydavo. Kitos komandos glaudėsi karo mokyklose“, – pasakojo Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vedėjas Arvydas Jakštas, pridurdamas, kad metimus mūsų rinktinė tobulino Kūno kultūros rūmų salėje. „Juokiamės, kad ir dabar krepšininkai bus atskirti nuo visuomenės – nuomosis kaimo turizmo sodybą šalia Panevėžio“, – šias dienas ir praeitį lygino J. Minelgaitė. Deja, anuomet buvusį pušyno kvapą šiemet pakeitė ne žadėtas mėtų, bet „kaimiškas“ kvapas iš „Aukštaitijos vandenų“ nuotekų valymo įrenginių dumblo kaupimo aikštelės…

Iškovoti prizai ir dovanėlės

Nuo Pirmojo iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvos sportininkai varžydavosi šalies viduje. Dažniausi priešininkai už šalies ribų – Baltijos šalys, su kuriomis palaikyti glaudūs tarpvalstybiniai santykiai.

Atminimo dovanėlės

„Tarpukariu labai populiaru buvo su tarpvalstybinių lygų ar klubų varžovais pasikeisti vėliavėlėmis, suvenyrais ir dovanomis. Taip buvo futbolo susitikimuose, automobilių sporto varžybose. Kiekvienas klubas turėjo savo vėliavėlę – vimpelą, klubo emblemą. Tokiomis dovanomis dalintasi atminčiai apie įvykusias tarpusavio rungtynes. Dažniausiai tai buvo varžovo pripažinimo ženklas“, – teigė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.
Kuratorės teigimu, lieka neaišku, ką varžovams dovanojo lietuviai. Ekspozicijoje tėra vienintelė plaketė. Daugiausiai tarpukariu lošta su latviais ir estais, tačiau esą šių valstybių muziejuose atminimo dovanų nepavyksta rasti. Su Lenkija tarpukariu nepalaikyti draugiški santykiai, tad ir suvenyrų ar prizų nėra. Gali būti, kad šie suvenyrai paprasčiausiai nenustatyti, neidentifikuoti arba neaišku, iš kur jie gauti. Sporto atributų, prizų tokios dovanėlės visai neprimena – tai bokalai, taurės, aplankai, bloknotai. Užrašus šie daiktai turi, tačiau dovanojusiųjų kalba. Jos nežinant, esą net nepagalvotum, kad tai varžovams skirtos atminimo dovanos.

Meno kūriniai

Išsiskiria to meto prizai – dažniausiai jie sidabriniai, kurti žymių autorių ir menininkų. Vienas jų – grafikas Jonas Juozas Burba. Jis dažnai samdytas sukurti apdovanojimus, prizus.

Medalį, ženklelį ir plakatą jis sukūrė Pirmajai Lietuvos tautinei olimpiadai (1938 m.). III Europos krepšinio čempionato (1939 m.) varžybų Kaune plakatas ir prezidento įsteigtas prizas – sidabrinė, gintaru inkrustuota dėžutė – taip pat šio menininko darbai – meno kūriniai.

Medalis Pirmajai Lietuvos tautinei olimpiadai – 1938 m.

Plakatas

Autorius, kaip ir kiti menininkai, ant savo darbų užsirašydavo vardą ir pavardę. Vėliau krepšininkams skirtos dėžutės autorius buvo ištremtas į Sibirą.
ILRP muziejininkės Justinos Minelgaitės teigimu, to meto spaudoje pasirodžiusiose karikatūrose pasijuokta, kad ant Lietuvos tautinės olimpiados medalio užrašytas ne jį laimėjusio sportininko, o autoriaus vardas: „Iš bėgiko Alfonso Vietrino juoktasi: „Ne savo medalį užsidėjai, pavardė tai ne tavo.“ Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vedėjas Arvydas Jakštas džiaugėsi lankytojams galintys pasiūlyti nuolatinę sportininkų iškovotą prizų parodą. Visus eksponatus muziejui padovanojo sporto veteranai. „Dalies tarpukario sportininkų jau nėra tarp gyvųjų, o dabartiniai krepšininkai ir sportininkai nelinkę medalių ir kitų laimėjimų dovanoti. Tik laikinai paskolinti“, – teigė A. Jakštas pridurdamas, kad šio muziejaus ekspozicijų salėje rodoma 5 procentai iš visų beveik 9 tūkstančių turimų eksponatų. Didžiausia problema – nėra investicijų naujoms vitrinoms, apsaugos sistemai, naudojamos morališkai pasenusios vitrinos, kurioms jau 20 metų. Žiemą muziejuje šalta, trūksta techninių naujovių.

Užmiršti, bet išlikę

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, ant prezidento A. Smetonos prizo tenisininkams buvo graviruoti tik kai kurių laimėtojų vardai.

Antanas Smetona – Lietuvos Respublikos prezidentas

Pasirodo, kad šį pereinamąjį prizą buvo laimėjęs ir ketvirtas tenisininkas, tačiau ant prizo šių laimėtojų nėra. Tik pirmasis ir antrasis prizininkai. Parodos kuratorės teigimu, ši taurė galėjo būti teikta tik du kartus. Gan keistomis aplinkybėmis Lietuvoje taip ir liko vienoms varžyboms skirtas prizas. „Suomijos šaudymo federacija jį atsivežė į Pirmąsias Pabaltijo šaudymo rungtynes. Keista, tačiau rungtis, kurios metu turėjo būti apsikeista šiuo suvenyru, neįvyko. Prizas taip ir liko Lietuvoje. Ant jo nieko užrašyta ar graviruota – nei kas laimėjo, ar kas žaidė. Ilgai aiškinomės, kol galiausiai pavyko nustatyti, jog jo niekas nelaimėjo. Po šių varžybų kitų surengti jau nebepavyko, o prizas taip ir pasiliko Lietuvoje – nebuvo nei kam nors įteiktas, nei laimėtas“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė.

Po valstybės sparneliu

Visa tarpukariu sukaupta prizų ir apdovanojimų kolekcija kadaise buvo Kūno kultūros rūmų nuosavybė. Tai pirmoji institucija, kuravusi visą Lietuvos sportą ir įkurta 1932 m. Kaip pavyko sukaupti tokią didelę kolekciją?

Kūno kultūros rūmai

Tuo laikotarpiu valstybė jau „rūpinosi“ beveik visomis piliečių gyvenimo sritimis. Todėl ir sportas institucionalizuotas. Rūmuose saugoti pereinamieji prizai, kurie sportininkams atitekdavo tik iš eilės 3 kartus laimėjus varžybas arba nugalėjus ne iš eilės 5 kartus. Pasidžiaugti jais leista tik tuo momentu, o po to vėl grįždavo į KKR iki kito turnyro. Vėliau visa kolekcija buvo perduota Čiurlionio muziejui.

K.Čiurlionio muziejus (Kaune)

Tačiau dalis laimėtojų už tokią valstybės „malonę“ prezidentui A. Smetonai tik padėkotų. Štai kartą visai nepraktišką dovaną – didžiulį laikrodį – gavęs futbolo klubas nežinojo ką daryti. Sportininkai ėmė skųstis, esą per didelė atsakomybė saugoti tokią dovaną. Taip pat akcentuota, kad jie neturi patalpų ir vargu, ar sugebėsią išsaugoti šį laikrodį nesudaužytą iki kitų varžybų.

Už idealus, už tauta, už universalumą

Prezidento Antano Smetonos laikais buvo ypač vertintas tautiškumas, meilė tėvynei, sveikas kūnas ir sveika gyvensena. Mokyklose vykdavo grupinės gimnastikos mankštos. Visi skatinti sportuoti, tad ir šio laikotarpio sportininkų prizuose dažnai būdavo vaizduojami senovės Romos laikų atletai. Sportininkai turėjo būti „guvūs“ ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų – tapti „ambasadoriais“.

Sportininko idealas

1937 m. lietuvių krepšininkų, tenisininkų ir politikos atstovų delegacijai lankantis pas išeivius JAV, vietinių jie buvo sutikinėjami, dalyvavo renginiuose ir kelete varžybų. Pasak istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkės Justinos Minelgaitės, į tokias delegacijas būdavo atrenkami tik tam tikrus reikalavimus atitinkantys asmenys. Esą visi į JAV vykstantys sportininkai privalėdavo mokėti šokti ir dainuoti. Tai buvo dalis jų misijos už sporto aikščių – pristatyti Lietuvą. „Užslėptieji“ sportininkų talentai paaiškėdavo rengiamų specialių atrankų metu. „Vienas tokių atvejų „sumirgėjo“ ir spaudoje. Čikagoje Amerikos lietuviai suruošė atvykėliams priėmimą. Krepšininkams buvo „supiršliautos“ 12 gražių merginų, kurios vakarėlio metu atvykėlius turėjo linksminti ir pamokinti šokti. Tada ir paaiškėjo, kad lietuviai sportininkai ir patys gerai moka šokti, ir ne tik tautinius, bet ir amerikietiškus šokius“, – teigė pašnekovė.

Išeiviai „legionieriai“ – savi

Lietuvai Nacionalinėje krepšinio rinktinėje 1937 m. ir 1939 m. Europos krepšinio čempionatuose atstovavo iš JAV pakviesti išeiviai. Daliai kaimyninių šalių tai nepatiko, tačiau ne Prezidentui.

Išeiviai „legionieriai“

Pasak Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vadovo Arvydo Jakšto, tarpukario Lietuvos krepšinio rinktinėje buvo net šeši JAV gimę išeiviai – Juozas Jurgėla, Vytautas Budriūnas, Feliksas Kriaučiūnas, Pranas Talzūnas, Mykolas Ruzgys ir Pranas Lubinas. Jis taip pat pažymėjo, kad dėl išeivių dalyvavimo rinktinėje buvo kilę protestai dar 1937 m., kai Lietuva laimėjo Europos krepšinio čempionatą.

1939 m. šaržas – III Europos krepšinio čempionatas ir visų mylimas rinktinės aukštaūgis Pranas Lubinas / dailininkas Kuntaplis 1939 m.

„Legionierius“ Pranas Lubinas (Frank Lubin) Lietuvoje pakėlė krepšinio lygį, pats žaidė rinktinėje, dalyvavo Lietuvos tautinėje olimpiadoje 1938m.
„1936 m. jį Berlyno Olimpinėse žaidynėse sutiko Lietuvos atstovas Jonas Vailokaitis ir pakvietė sudalyvauti Europos krepšinio čempionate lietuvių krepšinio komandos sudėtyje. Šis sutiko ir ėmė lankytis Lietuvoje.

Pranas Lubinas – pergale Europos krepšinio čempionate

Komandą jis stiprino ne tik žaidimu, bet ir patarimais“, – pasakojo dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad dvigubos pilietybės klausimai aktualūs tik šiandien, o anuomet atstovauti savo šaliai buvo natūralu. Esą išeivius emigrantus lietuviai noriai priimdavo, tad jiems nereikėdavo įrodinėti, ar yra dar ir kitos valstybės piliečiai. „198 cm ūgio vidurio puolėjas ir JAV rinktinės kapitonas P. Lubinas turėjo ir JAV pilietybę. Matyt tuomet į dvigubą pilietybę žiūrėta daug laisviau. Jei žaidė už Lietuvą, vadinasi turėjo ir Lietuvos pilietybę“, – teigė muziejininkė J. Minelgaitė pridurdama, kad krepšinis Berlyno olimpinėse žaidynėse buvo pirmąkart patekęs į olimpinių sporto šakų sąrašą, o Lietuva į Berlyną nekviesta dėl nesutarimų dėl Klaipėdos krašto.
Dėl svetimšalių – kitos valstybės piliečių, nesvarbu kokios jie būtų tautybės, Lietuvos įstatymai numatė labai aiškias taisykles – ir įsidarbinimo, ir dėl gyvenimo šalyje.

Visi į tautinę olimpiadą

Praėjus beveik dviems nepriklausomybės dešimtmečiams, lietuviai sumanė dalyvauti ne tik tarptautinėse, bet ir jėgas išmėginti Tautinėje olimpiadoje.

1938 m. Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada vyko liepos 17-31 dienomis dviejuose miestuose – laikinojoje sostinėje Kaune ir Klaipėdoje. Gausiausia buvo Latvijos delegacija – 65 sportininkai ir 57 turistai. JAV delegaciją sudarė 24 atletai, Vilniaus krašto – 24, Didžiosios Britanijos – 9, Brazilijos – 3. Iškilmingame Tautinės olimpiados atidaryme dalyvavo per 10 tūkst. žmonių.

Tautinėje olimpiadoje jėgas išmėgino lengvaatlečiai, boksininkai, sunkumų kilnotojai, futbolininkai, tinklininkai, plaukikai, lauko ir stalo tenisininkai, šauliai, žirgų sporto entuziastai, buriuotojai, irkluotojai, dviratininkai, lakūnai, sklandytojai, aviamodeliuotojai. Sporto šaka tuomet laikyti ir tautiniai šokiai.
„Dalis vandens sporto rungčių vyko Kaune, Nemuno saloje įrengtame baseine ir prie Vytauto bažnyčios. Irklavimo ir buriavimo varžybos vyko Klaipėdoje”, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.

1938 m. irkluotojų komanda pasitinkama Kauno geležinkelio stotyje su didžiausiu glėbiu gėlių ir gausybe sveikinančių lietuvių

Viena iš išlikusių muziejų fonduose nuotrauka vaizduoja iš Vilniaus Nerimi laikinąją sostinę pasiekusius irkluotojus. Tačiau yra ir kita nuotrauka, kurioje komanda pasitinkama Kauno geležinkelio stotyje su didžiausiu glėbiu gėlių ir gausybe sveikinančių lietuvių. Tad ar jie iš tiesų atplaukė baidarėmis, lieka neaišku. Bet kokiu atveju jie pasitikti nepaprastai džiugiai, o Vilniaus Lietuva dar neatgavusi“, – pasakojo muziejininkė J. Minelgaitė.
Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, dalis vilniečių atvažiavo traukiniu, o kita dalis galėjo ir atplaukti. Jie pakartojo grafo Konstantino Tiškevičiaus kelionę iš Vilniaus į Kauną, vykusią XIX amžiaus pabaigoje. Diplomatiniai santykiai su Lenkija jau kelis mėnesius buvo užmegzti, tarp šalių priešiškumo neliko. Vilniečiai jau galėjo atvykti laisvai. Demarkacinę pasienio liniją jie kirto legaliai. „Iki tol tarp šalių vykstantys diplomatai turėdavo pasienyje iš vieno vagono persėsti į kitą. Traukiniai pasienio nekirsdavo iki pat 1938 m. vidurio“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė pridurdama, kad iki tol pasitaikydavę, kad eidami į šokius žmonės nelegaliai kirsdavo ir pasienį.

1938 m. Tautinės olimpiados medaliai

„1938 m. Tautinės olimpiados medaliai gaminti Šveicarijoje. Kiti dažniausiai būdavo vietinės gamybos arba estų“, – teigė A. Jakštas, pridurdamas, kad daug prizų tautinėje olimpiadoje buvo įsteigę ir Amerikos lietuviai.

Už mėgėjišką universalumą

Sportininko idealą formavo tautiškumas ir žaidimas ne dėl pinigų. Profesionalizmas buvo smerkiamas. J. Minelgaitės teigimu, gavęs bet kokį piniginį prizą sportininkas imtas vadinti profesionalu, kuriam jau ne vieta mėgėjų sporte, ir kuriam grėstų diskvalifikacija už dalyvavimą Olimpinėse žaidynėse. Esą prizas tarpukariu vertintas kaip dvasinis atlygis, paskatinimas tolimesnėms kovoms. To meto sportininkai nebuvo tik vienos kurios nors sporto šakos atstovais. Jie puikiai „valdydavo“ net tris sporto šakas. Gabiausi universalai buvo futbolininkai.

Stasys Šačkus

Stasys Šačkus buvo lengvaatletis, krepšininkas, o vėliau ir teisėjas.

Vladas Dzindziliauskas 1948 m.

Vladas Dzindziliauskas žaidė futbolą, krepšinį, stalo ir lauko tenisą, ledo ritulį. Steponas Darius užsiiminėjo krepšiniu, beisbolu, ledo rituliu, boksu, lengvąja atletika.

Tinkamo darbdavio ir miesto glėbyje

Geresnius sportininkus stengtasi įdarbinti Kaune, pavyzdžiui, fabrike, kad jie neišvažiuotų į mažesnius miestelius. Dėl to tarp klubų buvo didelė konkurencija. Šie stengdavosi pervilioti talentus ir jiems sudaryti geras gyvenimo sąlygas. A. Jakšto teigimu, po 5 litus sportininkams skirdavo Žydų bankas.
Ankstyvuoju laikotarpiu visoje Lietuvoje veikusi Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga turėjo daug skyrių ir klubų ir konkuruodavo su kitomis sąjungomis. Pavyzdžiui, Joniškyje veikę du klubai tarpusavyje ir konkuruodavo dėl žaidėjų. „Patys klubai iš ko mokėti neturėdavo, taigi skatinta žaisti iš idėjos, o ne už pinigus. Vadinasi, norėdamas žaisti turi ir kažkur dirbti, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė. – Ar tikrai jie dirbdavo? Čia kaip mūsų krepšininkai šiandien studijuoja. Sportininkus įdarbindavo tokiuose fabrikuose, kurių savininkai suvokia sporto reikšmę“.
Didieji fabrikai patys turėdavo sporto klubus. Sportininkus vienijo Cemento fabrikas, „Kotono“ kojinių fabrikas, „Kauno audinių“ šilko fabrikas, „Silvos“ tekstilės fabrikas, tekstilės gamykla „Lima“ (vėliau – „Drobė“), „Maisto“ fabrikas, „Inkaro“ gumos fabrikas. Jų komandos žaisdavo tarpusavyje, o geresni žaidėjai vėliau patekdavo ir į geresnius klubus.

Steponas Garbačiauskas

Kaip pavyzdį V. Akmenytė-Ruzgienė įvardino Stepono Garbačiausko „sugebėjimus“ – 1925-1930 m. dirbdamas Argentinos konsulato Kaune sekretoriumi šis spėdavo dar ir palošti.
Visų universalų sugebėjimai buvo panašūs. Tiesa? Deja, 1940 m. Lietuvai pakliuvus į sovietų glėbį, sportininkų keliai išsiskyrė – vieni pabėgo į Vakarus, kiti buvo ištremti į Rytus.

Su Prezidento „palaiminimu“

Kaip jau buvo minėta, pirmaisiais nepriklausomybės metais sportu rūpinosi tik entuziastai išeiviai ir mecenatai. Valstybė turėjo daug kitų rūpesčių ir problemų. Prezidento institucija pirmąjį valstybės penkmetį buvo labai silpta. Tačiau galiausiai sportininkai sulaukė ir Prezidentų dėmesio, ir prizų.

Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona Ministras pirmininkas V. Mironas, K. Grinius ir kiti pareigūnai eina į tautinę olimpiadą 1938 m.

Pirmasis – Kazys Grinius

„Keisčiausia tai, kad iš visų tarpukario Prezidentų tik Aleksandras Stulginskis niekaip neatsišaukė į sporto entuziastų prašymus. Tai galėjo lemti ir netinkamas laikas sportui jo valstybės valdymo laikas, tačiau didžiąja dalimi tai nulėmė paties Prezidento asmeninės savybės. Yra užuominų, kad prezidento žmona Ona globojusi moterų sporto organizacijas“, – pasakojo dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, primindama, kad Prezidento užtarimo ieškoję Lietuvos Sporto Lygos vadovai 1926 m. pradžioje iš paties A. Stulginskio gavo pasižadėjimą remti Lietuvos sportą.

Aleksandras Stulginskis (1885-1969)

„Apie sportą rašiusi spauda 1926 m. viduryje pirmąkart su džiugesiu aprašo oficialų prezidento apsilankymą varžybose.

Kazys Grinius

Tai Kazys Grinius, savo apsilankymu pagerbęs 1926 m. liepos 3 d. Kaune vykusias futbolo varžybas „Koperacijos taurei“ laimėti. Nuo jo inauguracijos buvo praėjęs vos mėnuo. Pagal profesiją gydytojas, jis pirmasis įsteigia prezidento prizus dviračių, šaudymo medžiokliniais šautuvais, bėgimo varžybose“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė.

Vadas A. Smetona ir jo kariauna

„K. Grinius valdė trumpai – pusmetį, o daugiausiai prizų įvairių sporto rungčių nugalėtojams įsteigė jo įpėdinis Antanas Smetona, didelis sporto aistruolis.

Antanas Smetona

Vienas jo vaikų Julius aktyviai lošė tenisą. Prezidentą taip pat galima vadinti geru viešųjų ryšių specialistu. Jis suprato, kad vienas iš daugiausiai populiarumo suteikiančių vizitų yra apsilankyti sporto renginiuose arba tapti jų rėmėju“, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.

Prezidentas Antanas Smetona stebi sporto varžybas. Kaunas, 1930 m.

A. Smetona buvo geras raitelis ir pats buvo įsteigęs pereinamąją taurę „Kariuomenės pulkui konkūrų nugalėtojui“.

Antanas Smetona ant žirgo

Antanas Smetona žaidžia golfą

Apie jo rungtyniavimą sporto varžybose duomenų nėra. Prezidentas taip pat nepraleisdavo progos žiemą savaitgaliais pamedžioti miške, buvo nuoširdus medžioklės fanas. Prezidento sūnus Julius Smetona buvo vienas geriausių tenisininkų Lietuvoje. Muziejininkės Justinos Minelgaitės teigimu, 1926 – 1939 m. Prezidentas buvo įsteigęs 9 prizus šioms varžyboms – šaudymas medžiokliniais šautuvais, dviračių lenktynės, bėgimas estafetėje 4×400 metrų, ralis „Aplink Lietuvą“, futbolo rungtynės tarp Karo mokyklos ir Vytauto Didžiojo universiteto, kariuomenės konkūrai, tarptautinis teniso turnyras, tarptautinė jachtų regata. Taip pat jau minėtas III Europos krepšinio čempionatui prezidento įsteigta sidabrinė, gintaru inkrustuota dėžutė – vienintelis A. Smetonos teiktas prizas 1939 m. Pastarasis prizas, kaip ir pagrindinis prizas Tarptautinės jachtų regatos nugalėtojui, rodo, kad sportas A. Smetonos valdymo laikotarpiu tapo ne tik valstybės reikalu, bet ir pilnaverčiu diplomatijos objektu.
V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, Prezidento steigti prizai dažniausiai atitekdavo komandiniam sporto šakos nugalėtojui. Esą dėl Prezidento pereinamosios dovanos šaudymo medžiokliniais šautuvais rungtyje galėjo varžytis tik Lietuvos taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos skyriai, dėl pereinamosios Prezidento dovanos dviratininkams – Lietuvos dviratininkų sąjungos skyriai, o dėl pereinamosios Prezidento taurės konkūrų varžybose – Lietuvos kariuomenės pulkai.
Kariuomenėje žirgų lenktinės buvo populiarios. Ši institucija ir sportas tarpukariu buvo labai susiję. Didžioji išlikusios fotomedžiagos dalis yra su kariuomene. Gali būti, kad jų nuotraukos tiesiog geriau išsilaikė arba kariuomenė turėjo gerą fotografą.

Lietuvoje ir svetur

1937 m. II Europos pirmenybėse steigtas Latvijos prezidento prizas, o 1939 m. – Lietuvos Prezidento prizas. Prezidentai kartu tapdavo ir šių varžybų globėjais. Medalių ar kitokių asmeninių prizų kiekvienam tuo metu nebuvo, tik prizas visai komandai. „Latvijoje visi tarpukario prezidentai buvo prisidėję prie sporto. Net kadenciją baigusių prezidentų taurės kaimyninėje šalyje vadinamos jų vardais ir yra toliau teikiamos net atėjus naujam vadovui. Tuo tarpu Lietuvoje kitaip – visos prezidento taurės nevardinės“, – aiškino V. Akmenytė-Ruzgienė, jos teigimu, europinėje praktikoje būdavo įprasta, kad prezidentai, valstybių galvos ir vyriausybių vadovai sportą remdavo pagal savo pomėgius. Pavyzdžiui, Suomijos prezidentas buvo įvairiausių šaudymo čempionatų globėjas, pats buvo puikus šaulys ir dalyvaudavo varžybose.

Anksčiau ir dabar

Kaip vertinti dabartinės Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės santykį su sportu?

Prezidentė D. Grybauskaitė apdovanoja Rio olimpinių žaidynių prizininką M. Griškonį

„Prezidentė apdovanoja visus nusipelniusius sportininkus ordinais ir kitais apdovanojimais, tačiau prizų, kuriuos prezidento institucija teikia, yra gerokai mažiau – keturios Prezidento taurės. Pirmosios dvi – Tradicinio ralio „Aplink Lietuvą“ ir Tarptautinio vyrų teniso turnyro – tarpukario laikų tradicijų tąsa. Taip pat prezidentė teikia prizus fizinės sveikatos vertinimo konkurso „Lietuvos sveikuolis“ bei konkurso „Sportas ir aplinka“ nugalėtojams“, – teigė J. Minelgaitė.
Anuomet nebuvo tradicijos sportininkus už jų pasiekimus apdovanoti valstybės apdovanojimais – ordinais. „Užfiksuota vienintelė išimtis – 1937 m. A. Smetona apdovanojo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narius po pergalės II Europos vyrų krepšinio čempionate Rygoje. Europos čempionai buvo apdovanoti Vytauto Didžiojo IV ir V laipsnio ordinais, bei Vytauto Didžiojo I ir III laipsnio medaliais“, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.

Tarpukario sportas: slidūs reikalai

Laikotarpyje nuo Pirmojo iki Antrojo pasaulinio karo dažnai sporto reikalai ir varžybų rezultatai diktuodavo tarpvalstybinių santykių ateitį. Nesutarimų pasitaikydavo net tarp kaimyninių valstybių.

Pykčiai tarp kaimynių

„Negerai“ susiklosčius futbolo ar kokioms kitoms varžyboms net būdavo grasinama nutraukti diplomatinius santykius. Lietuvai toks atvejis pasitaikė su Latvija“, – teigė Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgaitė.
Visgi, kaimyninių valstybių komandos susitikdavo pakankamai dažnai. Muziejininkės teigimu, buvo populiaru jau dieną po tarpvalstybinių varžybų rengti tarpmiestines: „Jei šiandien Kaune žaidė futbolą Lietuva ir Latvija, tai rytoj aikštelėje susitiks Ryga ir Kaunas.“ II Europos krepšinio čempionate Rygoje 1937 m. lietuviai su Latvijos rinktine net nesusitiko, o finale nugalėjo italus vos vieno taško skirtumu – 24:23.

1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės iškovotas Latvijos prezidento prizas

Deja, barnio neišvengta. „Mūsiškiai iš viešbučio pamiršo namo pasiimti iškovotą sidabrinę lėkštę – Latvijos Prezidento įsteigtą prizą – ir sukėlė didžiulę audrą. Grėsė diplomatinis skandalas, esą taip pasielgę nugalėtojai negerbia kaimyninės šalies prezidento įsteigto prizo“, – pasakojo J. Minelgaitė.
1939 m. Kaune vykęs III Europos krepšinio čempionatas taip pat sukėlė latvių nepasitenkinimą. Kaimyninės šalies rinktinė vos vieno taško skirtumu pralaimėjo ne tik Lietuvai (37:36), bet ir Estijai (26:25). „Kentėjo“ pirmenybių šeimininkai. „Buvome susipykę su latviais, neva dėl neteisingo taškų paskaičiavimo ir teisėjavimo. Sureaguota buvo pačiu aukščiausiu diplomatiniu lygmeniu. Latvijos pasiuntinys Užsienio reikalų ministerijai įteikė notą, kad nutrauks visus sportinius ryšius, taip pat tvirtinta, kad su lietuviais neloš 1940 m. numatytų varžybų. Tačiau prasidėjus sovietų okupacijai jų jau ir nereikėjo“, – teigė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė pridurdama, kad apie šias varžybas yra ir daugiau legendinių pasakojimų. Esą tada valstybė ir sportas buvo tampriai susigyvenę, o dabar tai nebūtų įmanoma – vieni sau, kiti sau.
Po šio susitikimo santykiai tarp kaimynių taip paaštrėjo, kad netgi neįvyko tais metais planuotos Baltijos šalių futbolo taurės varžybos. Visgi, Latvijos komanda čempionate buvo pripažinta nugalėtoja tarp riboto ūgio krepšinio rinktinių.
Būta ir daugiau protestų. Lenkijos ir Prancūzijos rinktinių susitikimas baigėsi 38:36, tačiau pastarieji taip pat buvo pasipiktinę – dėl esą per anksti sušvilpusio teisėjo. Lenkai pirmavo 3 taškais iki varžybų pabaigos likus vos 30 sekundžių, o prancūzai ataką tesugebėjo užbaigti 1 baudos metimu…
Nepyko tik suomiai, kuriuos latviai sutriuškino 108:7, estai leido įmesti vos 1 baudą (91:1), o lietuviai pergalę iškovojo rezultatu 112:9. Lenkijai čempionate teko pralaimėti prieš du varžovus – Lietuvą (46:18) ir Latviją (43:20).

Su SSRS (CCCP) nebendrauta

Daugiausia tarpukario sporto prizų yra iš varžybų su kaimyninėmis valstybėmis, tačiau nėra nei vieno iš Sovietų Sąjungos, kuri ypatingai puoselėjo sporto idealus, be to, į užsienio delegacijas visada įtraukdavo kultūros atstovus, rašytojus.
„Į užsienio delegacijas Sovietų Sąjunga visada įtraukdavo kultūros atstovus, rašytojus. Ir į Lietuvą jos siųstos, tačiau su sportu nėra nieko. Tarpukariu pas mus užsukdavo tik klubai, kurie vykdami lošti į SSRS, palošdavo Lietuvoje ir vykdavo toliau“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad ir su kitomis valstybėmis ji taip pat nelabai palaikiusi sportinių ryšių.
Sovietų Sąjunga nedalyvavo nei vienose tarpukariu vykusiose olimpinėse žaidynėse, nei viename Europos krepšinio čempionate. „SSRS buvo iniciatorė darbininkų olimpiados, vykusios vasaros žaidynių metu. Apie šias varžybas taip pat žinoma, tik jau po Antrojo Pasaulinio karo, SSRS įžengus į didžiąją sportinę areną“, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.

Be olimpinės ugnies

Tarpukariu lietuviai pabuvojo vos dvejose olimpinėse žaidynėse – 1924 ir 1928 metais. Kodėl? 1932 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele mūsų šalis nedalyvavo dėl ekonominių sunkumų ir politinių ginčų. 1936 m. į Berlyną Lietuva nebuvo pakviesta olimpinių žaidynių rengėjos Vokietijos dėl Klaipėdos krašto problemos. 1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo SSRS, todėl po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos sportininkai buvo priversti visose tarptautinėse varžybose dalyvauti SSRS rinktinės sudėtyje.

Lietuvos skauduliai

Per sporto prizmę tarpukariu dažnai paliestos ir skaudžiausios Lietuvos problemos – Klaipėdos ir Vilniaus kraštų klausimai. Atgautoje Klaipėdoje nuo 1923 m. išliko provokiškų klubų problema. Tai jie įstodavo į įvairias Lietuvos sporto šakų sąjungas, tai vėl iš jų pasitraukdavo. Kraštas nebuvo linkęs integruotis.
„Vokietijos sportininkai į Lietuvą žaisti atvykdavo. Tačiau didžiausia problema buvo Klaipėdos krašto sportininkai ir klubai, kurie „sava“ pripažindavo Vokietijos Sporto Lygą.

Klaipėdos krašto futbolo komanda

Su jais buvome gerokai apsipykę. Lietuviai net buvo uždraudę vietiniams lietuvių klubams dalyvauti Vokietijos lygų varžybose. Kaimynai į tą sprendimą atsakė taip pat draudimu“, – apie šalių sporto organizacijų susipriešinimą kalbėjo V. Akmenytė-Ruzgienė.
Nepaisant to, kad tuo metu Klaipėda ir jos laivai priklausė Lietuvai, pagrindinis vandens sporto krypčių koordinatorius buvo Jachtklubas.

Kauno Jachtklubo komandoras A. Sutkus – šaržas

1933 m. iliustruoto savaitraščio „Kūno kultūra ir sveikata“ korespondento pakalbintas Vandens sporto sąjungos pirmininkas ir Kauno Jachtklubo komandoras A. Sutkus daugiau šnekėjo apie vandens sporto propagavimą ežeruose ir upėse bei dalyvavimą „svetimose“ regatose. Uostamiestį pašnekovas paliko visiškai nuošaly: „Asmeniškai pasiūliau Klaipėdos klubams Klaipėdos krašte suruošti regatą šiemet, jei ne tarptautinę, bent tarpklubinę, bet atsakymo negavau.“
Reiktų paminėti ir tai, kad 1939 m. vasarą Kaune vykusio III Europos vyrų krepšinio čempionato metu Lietuvai Klaipėda jau nepriklausė. Šios teritorijos šeimininkais vokiečiai tapo dar kovo mėnesį.
Tik dabar į Lietuvos sporto istoriją po truputį bandoma integruoti ir Klaipėdos kraštą. Esą šiandien keičiasi požiūris ir į lenkų tuomet užimtą Vilniaus kraštą. Su Lenkija iki pat 1939 m ultimatumo nebuvo žaista jokių sporto varžybų. „Nors tuo metu Vilniaus kraštas nebuvo Lietuvos dalis, Vilniuje veikę klubai taip pat imami pripažinti kaip Lietuvos sporto istorijos dalis. Kaip bus rytoj – nežinia“, – sakė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad su Lenkija tarpukariu nepalaikyti draugiški santykiai, tad ir sporto suvenyrų ar prizų nėra.

Sportas ir po karo gyvas…

Žalgirio aikštynas sovietmečiu

Tarpukario laikotarpiu pasiektos lietuvių pergalės tarptautiniu mastu neatrodo didelės. Dukart krepšinio čempionais tapo vyrai, vienąkart vicečempionėmis – moterys. Būta ir dar kelių pasiekimų. Galėjo jų būti ir dar daugiau…

1939 m. Lietuvos krepšininkų triumfas Europos krepšinio čempionate

„Šaudyme olimpiniais pistoletais pasaulio čempionate lietuviai dukart tapo vicečempionais. 1937 m. debiutavę pasaulio čempionate Helsinkyje (Suomija), kur Lietuvos komanda iškovojo sidabro medalius. 1939 m. tai pakartota Liucernoje (Šveicarija). Tais metais pasisekė ir stalo tenisininkams. Kaire (Egiptas) vykusiame čempionate Lietuvos vyrų komanda iškovojo IV vietą“, – teigė muziejininkė Justina Minelgaitė. Pergalių skonį apkartino Antrasis pasaulinis karas, užklupęs ne laiku. Penkis dešimtmečius trukusi okupacija neleido iškelti Lietuvos tautinės vėliavos pergalių metu, tačiau džiaugsmo akimirkų neatėmė.

Mes dar galėjom

Europos moterų krepšinio pirmenybėse Romoje lietuvaičių rinktinė nugalėjo ne tik varžybų šeimininkę Italiją (23 – 21), bet ir Šveicariją (28 – 10) bei Prancūziją (20 – 14), tačiau pajėgumu nusileido tik Lenkijos atstovėms (24 – 21). Laimėjo čempionato šeimininkės. „1940 m Lietuvoje turėjo vykti Moterų krepšinio čempionatas. 1938 m Romoje mūsų šalies rinktinė tapo vicečempionėmis. Prizus tuomet gaudavo komandos už pirmas keturias vietas. Mūsų moterų laimėtas prizas – „Romos vilkė“.

Vienas seniausių Lietuvos krepšininkų tarptautinėje arenoje iškovotų trofėjų – 1938 m. Europos moterų vicečempionei Lietuvos rinktinei Romos generalgubernatoriaus įteiktas prizas – Romos Vilkė

1940 m. spauda rašė, kad viskas jau birželį vyksiančioms pirmenybėms paruošta, tačiau prasidėjo karas ir nei viena komandą į Lietuvą neatvyko“, – teigė J. Minelgaitė. Žadėtas čempionatas įvyko tik 1950 m. Budapešte, Vengrijoje. Jame dalyvavo jau ne 5, o 12 komandų. Nugalėtoja tapusi Sovietų Sąjunga Maskvoje 1952 m. surengė III Europos moterų krepšinio pirmenybes.
„1940 m. Lietuvai galėjo būti sėkmingi olimpinėse žaidynėse. Tačiau 1939 m. įvyko Rusijos invazija ir viskas susimaišė. Tuomet Tokijuje turėjusi vykti Olimpiada buvo perkelta į Europą – Suomijos sostinę Helsinkį. Lietuviai džiaugėsi, kad nereikės toli vykti, nes nebuvo nei lėktuvų, nei laivų. Jau buvo sukomplektuota didelė delegacija. Buvo numatyta, kokių sporto šakų atstovai važiuos“, – teigė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.

1952 m. Helsinkio olimpinių žaidynių stadionas

Tarpukariu galimybės rengti vasaros olimpines žaidynes dėl politinių priežasčių buvo netekusios dviejų šalių sostinės – Tokijas ir Berlynas. „Pastarajam sukliudė karinis konfliktas su Kinija. Vietoj Tokijo pasirinktas Helsinkis 1940-aisiais tapo ne ką saugesne žaidynėms zona. Prieš pat žaidynes Europoje prasidėjo karinis konfliktas, užimta Suomija“, – aiškino V. Akmenytė-Ruzgienė. 1941 m. Lietuvoje turėjo įvykti IV Europos vyrų krepšinio pirmenybės? Vargu. Pagal to meto „rotaciją“ antrąkart nugalėjusi komanda šią teisę perleisdavo dar pirmenybių nerengusiai šaliai – vicečempionei, trečiosios arba ketvirtosios vietos laimėtojai. Taigi, kitais čempionato šeimininkais galėjo tapti ne vicečempionė Latvija, bet III vietą pelniusi Lenkija, tačiau karas pirmenybes nukėlė į 1946 m. Tais metais Ženevoje vykusiame IV Europos krepšinio čempionate Sovietų Sąjungos rinktinė dar nepasirodė, tačiau į Prahą 1947 m. jau atvyko ir nugalėjo. Tarp pirmosios vietos laimėtojų būta ir 4 lietuvių – tai Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius, Kazys Petkevičius, Vytautas Kulikauskas.

1947m. Europos ir SSRS čempionai pirmas iš kairės J. Lagunavičius, trečias V. Kulakauskas, penktas S. Butautas

Nors SSRS ir laimėjo, tačiau kito čempionato nerengė, o 1949 m. pirmenybėse net ir nedalyvavo. Tik vėl po 2 metų įveikusi visus varžovus, 1953 m. surengė jau VIII Europos pirmenybes Maskvoje.

Krepšinio varžybos -1953 m.

Ir vėl laimėta, ir vėl su lietuviais – S. Butautu, Kazimieru Petkevičiumi, J. Lagunavičiumi, Algirdu Lauritėnu. Vicečempionai vengrai tapo kito čempionato šeimininkais.
Sportas Lietuvoje nepamirštas ir Antrojo pasaulinio karo metais. „1944 m. vasarą, prieš pat Antrąją sovietų okupaciją, vyko 10-ties Lietuvos miestų krepšinio turnyras, kuriame „Krepšininko“ taure buvo apdovanota Kauno teniso klubo komanda. Minėtoje rinktinėje ir ėmė augti nauja krepšininkų karta“, – pasakojo muziejininkė J. Minelgaitė. „Tarpukariu visi sportininkai buvo universalūs, mėgėjai, o nuo 1952 m. vasaros olimpinių žaidynių į Lietuvos sporto areną žengia jau profesionalai. Net ir jie buvo įdarbinti gamyklose. Gaudavo 120 rublių šaltkalvio algą. Klubas „Žalgiris“ sportininkams dar sumokėdavo 300 rublių. Ir iki 1991-ųjų jie buvo profesionalai, tačiau taip vadinti imti tik po Nepriklausomybės atkūrimo“, – pasakojo A. Jakštas, pridurdamas, kad steigti sporto muziejų svarstyta 1934 m., tačiau jis įkurtas tik 1991 m.

Emigravo arba buvo ištremti

Nuo 1940-ųjų Lietuvai pergales nešusių sportininkų keliai išsiskyrė, mažai kas iš senųjų pergalių nešėjų liko Lietuvoje. Vieni buvo ištremti, kiti grįžo į „antrąsias“ tėvynes. „Trėmė ne sportininkus. Tai nebuvo tikslinė grupė, kaip kad inteligentai, mokytojai ar daktarai. Kadangi mūsų sportininkai nebuvo profesionalai, vadinasi turėjo darbus – buvo valstybės tarnautojai, klubų ir organizacijų nariai. Naujajai valdžiai tokie asmenys pirmiausia „pasirodydavo“ neaiškūs“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė.

Leonas Baltrūnas 1939m.

Leonas Baltrūnas išvažiavo į Australiją, Pranas Lubinas grįžo į JAV. Grafikas ir tarpukario sporto prizų autorius Jonas Juozas Burba buvo ištremtas į Sibirą. Stasys Šačkus suimtas 1945 m. ir dešimčiai metų ištremtas į Sibirą, vėliau grįžo į Lietuvą. „Net ir tremtyje lietuviai žaidė krepšinį. Jakutijos krepšinio čempionais 1953 metais tapo Jakutsko „Stroitelio“ vyrų komanda, kurioje žaidė vienas rusas ir lietuviai. Deja komandos narių pavardės nežinomos“, – pasakojo Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vedėjas Arvydas Jakštas.

 

Straipsnio autorius Nerijus Drochneris
Straipsnis parengtas pagal laikas.lt
Straipsnį papildė Saulius Strazdas