Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko

Povilas Vanagas yra vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos olimpiečių. Kartu su savo porininke Margarita Drobiazko jis debiutavo dar 1992 m. Albervilio žiemos olimpinėse žaidynėse, kurios buvo ypatingos ne tik jam pačiam, bet ir visai Lietuvai. Tąsyk pirmą kartą po 64 metų pertraukos Lietuvos sportininkai turėjo galimybę atstovauti savo valstybei.

Ruošėsi mėgėjų čiuožyklose

1988 metais pora tapę būsimieji olimpiečiai P. Vanagas ir M. Drobiazko iki pat paskutinės minutės nežinojo ar jiems bus leista startuoti Albervilyje. Problemos tykojo kiekviename žingsnyje.

Kauno ledo arena

Pirmiausia sportininkams buvo pranešta, kad Albervilyje jie varžytis negalės, mat taisyklės reikalauja, kad abu šaliai atstovaujantys sportininkai turėtų tą pačią pilietybę. Tuo metu M. Drobiazko turėjo tik rusišką pasą. Tačiau atkaklumas nugalėjo ir sportininkams galiausiai buvo leista varžytis nepaisant jų pilietybių.
„Nuvykome į Lozaną, pas patį Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentą ir paklausėme, kodėl Povilui ir Margaritai neleidžiama atstovauti Lietuvai. Labai nustebome, kai mums buvo atsakyta, kad Tarptautinis olimpinis komitetas neprieštarauja poros dalyvavimui. Priešingai, buvome patikinti, kad tokie stiprūs sportininkai tiesiog privalo varžytis olimpinėse žaidynėse“, – pasakoja P. Vanago mama, dailiojo čiuožimo trenerė Lilija Vanagienė.

Lilija Vanagienė

Kadangi Albervilio žiemos olimpinės žaidynės buvo pirmosios, vykusios po Sovietų sąjungos griūties, sportininkams iš 16 posovietinių valstybių buvo leista jose dalyvauti nepaisant jų pilietybės. P. Vanagas prisimena, kad siekiant šio tikslo teko įveikti daugybę kliūčių.

Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas bei trenerė Jelena Maslenikova

Taip pat nelengva buvo finansiškai. „Skaičiavome kiekvieną centą ir žinojome, kad grįžę iš Šveicarijos nebeturėsime pinigų bilietams iš Lietuvos į Prancūziją. Tačiau netikėtai susipažinome su šioje šalyje gyvenusiu lietuviu Simu Buzinu, kuris mielai pakvietė po pasirodymo Europos čempionate dar paviešėti šalyje. Ši viešnagė užtruko kiek ilgiau nei buvo planuota – iki pat Albervilio olimpinių žaidynių. Nuo Lozanos iki Albervilio buvo vos kelios valandos kelio, tad nusprendėme čia ir ruoštis olimpinėms žaidynėms“, – pasakoja sportininkas.

Povilas Vanaga ir margarita Drobiazko

P. Vanagas prisimena, kad rengdamasi startui pora neturėjo nei trenerių, nei treniruotėms tinkamos vietos. Jos vykdavo viešosiose Lozanos čiuožyklose, kuriose savo laisvalaikį leisdavo šimtai šveicarų ir miesto svečių.
„Krūva žmonių čiuoždavo ratu, o mes su Margarita bandydavome tarp jų gludinti savo olimpinę programą. Labai nerimavome suprasdami, kad tokiomis sąlygomis, turbūt, nei vienas kitas čiuožėjas nesiruošia. Tačiau tiesiog degėme noru startuoti olimpinėse žaidynėse“, – pasakoja olimpietis.

Sutiko kaip čempionus

Nors sportininkai olimpinėse žaidynėse užėmė tik 16-ą vietą, buvęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas Artūras Poviliūnas prisimena, kad čiuožėjų porą gimtinėje pasitiko apie 3 tūkst. žmonių minia.
„Sutikimas vyko Sporto rūmuose, juos žmonės pasitiko taip pat, kaip sutinka krepšininkus, laimėjusius medalius. Tai buvo kažkas nuostabaus“, – teigia A. Poviliūnas.

LTOK gimė anksčiau už valstybę

Daugiau nei dvidešimt metų LTOK vadovavęs A. Poviliūnas nostalgiškai prisimena Sąjūdžio laikus, kai Lietuvos sporto žmonės tiesiog kvėpavo laisvės siekiu.

Artūras Poviliūnas

„Privalėjome turėti savo olimpinę organizaciją. Juk neteisinga, kad mūsų sportininkai puikiai pasirodo tarptautinėje arenoje ne atstovaudami Lietuvai, o būdami SSRS rinktinės sudėtyje“, – prisiminimais dalijasi jis.
1988 m. gruodžio 11 d. Vilniuje įvyko Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimas, pasiryžęs atkurti šalies olimpiečių savarankiškumą. Tuo tarpu Maskva LTOK atstovus laikė išsišokėliais, teigdami, kad svajoti apie organizacijos savarankiškumą, kai pati Lietuva dar nėra nepriklausoma, yra gerokai per anksti.
Nepaisant Maskvos prieštaravimų ir spaudimo, Lietuva vis tiek atkūrė nacionalinę olimpinę organizaciją ir pradėjo savo žygius į Lozaną, siekdama tarptautinio pripažinimo ir sportininkų teisių gražinimo.
„Viskas priklausė nuo politinių sprendimų. TOK vadovas per pirmuosius susitikimus reikalavo to, kas buvo beveik neįmanoma. Jis sakė, kad tarptautinė bendruomenė LTOK pripažins tada, kai tai padarys Sovietų Sąjunga“, – pasakoja A. Poviliūnas.
Esminis lūžis įvyko po kruvinųjų 1991 m. sausio 13 d. įvykių, kurie priartino prie taip ilgai siekto tikslo – tarptautinio pripažinimo. Tų pačių metų rugsėjį Lietuva buvo priimta į Jungtines Tautas, o TOK prezidentas J. A. Samaranchas oficialiai pasveikino Baltijos šalis tapus TOK narėmis ir pakvietė jas dalyvauti olimpinėse Albervilio žiemos žaidynėse, iki kurios tuo metu buvo likę vos keturi mėnesiai.
2018 m. vasario mėnesį Pjongčange, Pietų Korėjoje, vyksiančiose žiemos olimpinėse turėtų varžytis apie 5 tūkst. sportininkų iš daugiau nei 100 šalių. Jiems bus išdalinti 102 medalių komplektai. Planuojama, jog Lietuvai jose atstovaus apie 10 sportininkų.

Lietuvos žiemos olimpiečių istorija – dokumentiniame filme

Artėjant Pjongčango žiemos olimpinėms žaidynėms, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) iniciatyva kuriamas trumpametražis dokumentinis filmas „100 metų nenuleidžiam rankų“, kuriame įamžinti daugiausia pasiekę Lietuvos žiemos olimpinių žaidynių dalyviai.

Filmo „100 metų nenuleidžiam rankų“ 1 dalis

Filmo „100 metų nenuleidžiam rankų“ 2 dalis

Filmo „100 metų nenuleidžiam rankų“ 3 dalis

Parengta pagal ltok.lt
Papildė Saulius Strazdas