Austra Skujytė / koliažas 15min.lt

Viena garsiausių Lietuvos sportininkių septynkovininkė Austra Skujytė nutarė baigti karjerą. Beveik du dešimtmečius profesionaliajame sporte praleidusi 38-erių lengvaatletė turi ką papasakoti – gyvenimas JAV, „nešvarios“ konkurentės, džiaugsmo ašaros Atėnų žaidynėse ir skausmas Londone.

Austra Skujytė – Atėnai 2004 m.

„Man prireikė trejų metų, kad galėčiau kalbėti apie tas varžybas. Net ir artimiausi draugai nekalbino, ašaros buvo visiškai šalia“, – prisipažino dukart olimpinė prizininkė.

Austra Skujytė 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse

Dalyvavimą varžybose teko slėpti nuo tėvų

Dailė ir sportas, sportas ar dailė? Gydytojos Augustinos Skujienės ir latvio dailininko Egilo Skujos šeimoje su dviem broliais augusi A. Skujytė vaikystėje stovėjo kryžkelėje. „Kadangi mano tėtis yra dailininkas, lankiau piešimo mokyklą. Dailė buvo gyvenime. Vėliau įstojau į dizainą ir technologijas Kauno technologijos universitete, tad pakraipa irgi buvo šiek tiek link dailės, – prisiminė A. Skujytė. – Po vienų metų, nors mokslai sekėsi gana neblogai ir buvo pakankamai įdomu, norėjau į Vilnių. Pasirinkau sportininko kelią – išvažiavau į pedagoginį, pas trenerį Romaną Pšigočkį, ir drastiškai pakeičiau gyvenimą.“ Lankyti lengvosios atletikos treniruotes biržietė pradėjo gana vėlai – būdama 14 metų. Moteris pasakojo, kad jos vaikystė prabėgo kieme ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl ji atsidūrė atletikos treniruotėse. „Lankiau sportą ne todėl, kad pasiekčiau titulų, bet labai mėgau kiemą – buvo varžybos, rungtynės su berniukais, buvo „kašis“, buvo futbolas, karstynės po medžius, gaudynės po garažus, pušynus, – sakė A. Skujytė. – Rimtai pradėjau sportuoti 14 metų ir viena iš tų priežasčių buvo, kad pradėjau bręsti ir buvo kažkaip nebe taip faina su berniukais dūkti kieme.“ Fiziniais duomenimis būsima olimpietė išsiskyrė ir vaikystėje: startuodama vaikystėje už mokyklą be jokių treniruočių ji į tolį nušoko penkis metrus. „Mano pirmo trenerio viena pirmųjų frazių man buvo tokia – pamatysi, apie tave laikraščiai rašys. Dar dabar atsimenu, kad atsakiau „baikit, treneri“, – šyptelėjo A. Skujytė. Biržuose užsiėmimų merginoms nebuvo daug – sportininkių karjerų siekti norėjusios paauglės galėjo rinktis krepšinį, lengvąją atletiką, kiek vėliau – dziudo bei šokių būrelį. Tautiniais šokiais buvo susidomėjusi ir A. Skujytė, tačiau dabar šį norą lietuvė prisimena su šypsena – tokiam užsiėmimui jai trūko elegancijos ir gracijos, o ir iki 188 cm išstypusiai merginai aukštą partnerį rasti buvo sudėtinga.

Austra Skujytė

Tačiau lengvosios atletikos treniruotes ji lankė su malonumu, o į treniruotę žygiuodavo bet kokia kaina. Išvykos į varžybas neretai būdavo nuslepiamos ir nuo tėvų. „Mano mama – medikė, buvusi pediatrė. Jai aukštasis sportas asocijuojasi su traumomis, tai buvo viena iš priežasčių. Kita priežastis buvo ta, kad norėjo, jog eičiau tėčio pėdomis, link menų. Reikėjo laviruoti ir buvo iškelta sąlyga, kad jei mokslai nukentės, neleis į treniruotes. Kai reikėdavo važiuoti į varžybas, stengdavausi padaryti taip, kad tėvai nesužinotų, jog buvau varžybose“, – nusijuokė A. Skujytė.

Už Atlanto – po konflikto Vilniuje

Iš Biržų – į Kauną, iš Kauno – į Vilnių, iš Vilniaus – į JAV. Kauno technologijos universitete mokslus metusi A. Skujytė siekti sporto aukštumų nusprendė Vilniuje – ją treniruoti pradėjo R. Pšigočkis, išugdęs šalies rekordininkę bei pasaulio čempionato prizininkę Remigiją Nazarovienę. Vis dėlto judviejų keliai po pustrečių metų bendradarbiavimo taip pat išsiskyrė. Padedama jo tada 21-erių lengvaatletė dalyvavo pirmose savo olimpinėse žaidynėse, kur septynkovės varžybose surinko 6034 taškus bei užėmė aukštą 12 vietą.

A. Skujytė

„Atrodė, kad Vilniuje viskas buvo labai smagu. R. Pšigočkis buvo tas treneris, kuris man buvo siekiamybė – galintis padaryti taip, kad mano rezultatai būtų aukšti. Berods nuo 1998-ųjų treniravausi pas jį ir patekau į pirmąsias savo olimpines žaidynes. Įvyko tikrai visko labai daug, bet susidėliojo viskas taip, kad Sidnėjuje apsipykome su treneriu, ir paraleliai buvo žmonių, kurie mane stūmė išvažiuoti į JAV“, – prisiminė A. Skujytė. Lengvaatletės olimpietės Agnė Visockaitė-Eggerth, Rasa Michniovaitė-Troup jau buvo pramynusios takus į svajonių šalį. A. Skujytės kelias taip pat nusidriekė už Atlanto – ji pradėjo studijuoti Kanzaso universitete. „Nesigailiu nė vieno savo sprendimo, bet dabar man įdomu, o kaip būtų buvę, jei būtų buvę kitaip. Kaune sportavau pas R. Petruškevičių ir tas išsiskyrimas buvo labai sunkus – jis nenorėjo paleisti, atitinkamai pasielgiau ne taip, kaip turėjau, nes tiesiog jaunystė ne visada būna protinga. Gal jei būčiau likusi, baigusi KTU, ir čia rezultatai būtų aukšti. Matyt, kažkas diktuoja tą gyvenimą kitaip…“ – svarstė daugiakovininkė. A. Skujytė prisiminė, kad buvo žmonių, siekusių ją išlaikyti Lietuvoje, tačiau išvykus ji sulaukė palaikymo. Vienas tokių buvo ir Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) generalinis sekretorius Eugenijus Burokas.

„Federacija tikrai stengėsi išlaikyti mane Lietuvoje, sėdėjome, kalbėjomės, jie bandė išsiaiškinti priežastis, padėti, kad aš neišvažiuočiau ten. Bet tai normalu, nes lengviau, kai žmogus yra Lietuvoje, matai, su kuo jis susiduria, gali padėti, kiek gali, – teigė A. Skujytė. – Tada generalinis sekretorius buvo E. Burokas ir su juo santykiai visada buvo labai geri. Grįžusi į Lietuvą visada mielai užeidavau į federaciją, man visada padėdavo su bilietais. Aš jaučiau, kad manimi rūpinasi.“ JAV, Kanzaso universitetas ir Cliffas Rovelto tapo A. Skujytės pergalių kalviais. Lietuvės rezultatai šoko aukštyn, o 2004-aisiais pasipylė pirmieji medaliai.

Po bėgimo rekordų – stebuklas Atėnuose

Pirmą aukščiausio rango suaugusiųjų varžybų apdovanojimą A. Skujytė iškovojo 2004-ųjų kovą Budapešte (Vengrija) – ten vyko pasaulio uždarų patalpų čempionatas. Iki šių pirmenybių nė vienam Lietuvos sportininkui istorijoje nebuvo pavykę užkopti ant prizininkų pakylos. Penkiakovės varžybose lietuvė pasiekė šalies rekordą, surinko 4679 taškus bei iškovojo bronzą. Po sėkmingo žiemos sezono atėjo ypatinga vasara – Atėnų olimpinės žaidynės, džiaugsmo ašaros ir pirmas nepriklausomos Lietuvos sidabras.

Austra Skujytė (dešinėje) apdovanojimų ceremonijoje – Atėnai 2004 m.

Septynkovėje A. Skujytė surinko 6435 taškus ir į priekį praleido tik tuomet dominavusią švedę Caroliną Kluft (6952 tšk.). Vis dėlto pirmieji žingsniai link olimpinio sidabro nebuvo užtikrinti: 100 m barjerinio bėgimo nuotolį lietuvė įveikė per 14,03 sek. bei užėmė 27 vietą, o šuoliuose į aukštį įveikė sau kuklų 176 cm aukštį – rungtyje pasidalyta 13–16 pozicija. Po dviejų rungčių A. Skujytė žengė 21-a – nuo olimpinio medalio grafiko atsilikdama 200 taškų. „Barjerai buvo panašiai mano lygmens, nubėgau gana gerai. O aukštį dar dabar atsimenu… Turėjau 185 cm asmeninį rekordą ir neperšokau 179 cm. Po to paskutinio trečio bandymo, kada neperšokau, nukritau ant čiužinio ir negalėjau patikėti. 176 cm buvo tikrai negerai… Atsimenu, kad tada mane motyvuoti labai stengėsi Aleksas Stanislovaitis, sakydamas, kad laukia rutulys, aš galiu ten pasirodyti gerai“, – už motyvavimą tuometiniam vyr. rinktinės treneriui dėkojo A. Skujytė.

Virgilijus Alekna, LLAF prezidentas Eimantas Skrabulis, Austra Skujytė / Nuotr. A. Pledžio

Sidabriniai žingsniai prasidėjo pirmos varžybų dienos antroje pusėje. Lietuvos septynkovininkė laimėjo rutulio stūmimą (16,40 m) ir pagerino asmeninį rekordą 200 m bėgime – 24,82 sek. (16 vieta). Pirmą dieną ji baigė būdama penktoje pozicijoje, nuo bronzos atsilikdama vos 17 taškų. Antrą dieną A. Skujytė pradėjo septinta vieta šuoliuose į tolį (6,30 m) bei trečia ieties metime (49,58 m) – to pakako, kad prieš lemiamą 800 m bėgimą ji rikiuotųsi antra. „Po tolio buvau trejete, o po ieties supratau, kad bėgdama 800 m turėčiau tokį grybą „supjauti“ tam, jog nebūčiau trejete. Dar buvo neaišku, ar sidabras, ar bronza, bet mačiau, kad prieš bėgant 800 m pakako mano turimo rezultato“, – prisiminė A. Skujytė. 2 min. 15,92 sek. Toks rezultatas tada 25-erių daugiakovininkei prilygo stebuklui. Atėnų žaidynėse A. Skujytė iškovojo net ne bronzą, bet sugebėjo neišbarstyti pranašumo prieš trečioje pozicijoje likus rungčiai žengusios greitos britės Kelly Sotherton ir pasidabino sidabru. „Negaliu paaiškinti 800 metrų. Atrodo, kad panašiai su atkarpomis buvo atidirbta metus prieš tai ir po to kituose sezonuose. Bet 2 min. 15 sek. nubėgau tik tada ir todėl man ta olimpiada yra stebuklinga, – nusišypsojo A. Skujytė. – 200 m ir 800 m rungtyse pasiekiau asmeninius rekordus ir po tos dienos nė vieno nesumušiau. Pasiruošimas buvo geras ir kituose sezonuose, bet vis tiek nebepasiekiau tokių rezultatų bėgdama kaip Atėnuose.“

Austra Skujytė

„Medinis“ medalis, traumos bei rutulininkės karjera

„Manau, kad skirtumo nebūtų, ar būčiau laimėjusi sidabrą, ar bronzą“, – prisipažino Atėnų olimpiadoje vicečempione tapusi septynkovininkė Austra Skujytė.
2004-aisiais vykusių žaidynių medalį lengvaatletė nurodo kaip maloniausią du dešimtmečius trukusios karjeros laimėjimą, pakeitusį visą jos gyvenimą. Iškovotas sidabras įpareigojo – į ją smigo aistruolių, žurnalistų bei federacijos vadovų akys.

Helsinkyje – „medinis“ medalis

A. Skujytė 2005 m. / Nuotr. A. Pledžio

Fotosesijos, gatvėje kalbinantys žmonės, žurnalistų dėmesys, pagerėjusi finansinė padėtis – po Atėnų olimpinių žaidynių A. Skujytė iš nežinomos studentės JAV tapo viena ryškiausių Lietuvos sporto žvaigždžių.
„Atsimenu Alekso Stanislovaičio žodžius po olimpinių žaidynių – „tu dabar nesupranti, kas atsitiko“. Taip ir buvo, o pirmą vakarą buvo tik daug emocijų, – prisiminė A. Skujytė. – Jautėsi, kad mane atpažįsta, bet nebuvau iš tų žmonių, kad tai man būtų tragedija. Pažino – vadinasi pažino. Jei džiugiai pakalbina, tai džiugiai ir atsakai. Buvo „faina“, turėjau smagių fotosesijų, kurių daugiau galbūt gyvenime neteks daryti. Rengė Juozas Statkevičius, dažė, fotografavo. Atsirado pažinčių, buvo smagu bendrauti.“
2005-aisiais sekė dar vienas įsimintinas sezonas – tų metų balandį lietuvė visam laikui įrašė savo pavardę į istoriją. Kolumbijos mieste JAV A. Skujytė pasiekė iki šiol nepagerintą moterų dešimtkovės (oficialiose varžybose dešimtkovėje varžosi tik vyrai) pasaulio rekordą – 8358 taškai. Prancūzei Marie Collonville priklausęs geriausias planetos pasiekimas buvo pagerintas daugiau nei 200 taškų. Gana sėkmingai sportininkei klostėsi ir vasaros sezonas – solidus startas Gecise (Austrija, Gotzis – vok.) vykusiose septynkovės varžybose (6386 tšk.) leido lietuvę priskirti prie pasaulio čempionato favoričių. Planetos pirmenybes Helsinkyje (Suomija) A. Skujytė pradėjo net sėkmingiau nei Atėnų olimpines žaidynes: kur kas palankiau susiklostė šuolių į aukštį rungtis (182 cm), o įtikinamai laimėtas rutulio stūmimas (16,61 m) Lietuvos lengvaatletės pavardę iškėlė į trečią poziciją. Tarp trečios-penktos vietos septynkovininkė svyravo ir po 200 m, šuolių į tolį bei ieties metimo, o prieš lemiamą 800 m bėgimą figūravo ketvirta, vos devyniais taškais atsilikdama nuo Ganos sportininkės Margaret Simpson.
„Aštuoniais taškais buvau už nugaros, kai ėjome į 800 m. Galvojau, kad reikia bėgti… Nėra kito kelio – arba pavyks, arba ne. Priekyje išsilaikiau gal 700 m ir paskui matau, kaip ji mane pralenkia ir tolsta. Mano medalis nubėgo, – šyptelėjo A. Skujytė. – Šansų prieš rungtį buvo, bet geriau būtų, jei aš nors tais devyniais taškais būčiau priekyje. Tada galėčiau už nugaros atsilaikyti, o dabar reikėjo pačiai bėgti priekyje.“ 6360 taškų septynkovėje, „medinis“ medalis ir penkiolika taškų atsilikta nuo bronzos. Tai – mažiau nei pusės sekundės skirtumas 800 m rungtyje.

Traumų lavina bei tuščios Pekino žaidynės

A. Skujytė 2008 m. Pekinas / Nuotr. A. Pledžio

2006-ieji A. Skujytei buvo paženklinti traumomis. Sportininkė praleido tiek pasaulio uždarų patalpų čempionatą Maskvoje (Rusija), tiek Europos pirmenybes Gioteburge (Švedija). Kai kurie skeptikai netgi prakalbo apie septynkovininkės karjeros pabaigą. „2006-ųjų vasarą praleidau, nes žiemą susitraumavau blauzdą. Po to lyg ir pasiruošiau dalyvauti pasaulio uždarų patalpų čempionate Maskvoje, bet grįžus į Lietuvą, prieš išvykstant į Maskvą, susirgau angina, – prisiminė A. Skujytė. – Vasarą dvigalvis raumuo sureagavo ir Daliui Barkauskui (rinktinės gydytojui) sakiau, kad gal dar įmanoma kažkaip krapštytis, bet visai mielai tą sezoną praleisčiau.“ Tais metais sportininkės gyvenime įvyko dar viena permaina – ji, nepaisant puikių sąlygų JAV, nusprendė grįžti į gimtinę. „Niekada neturėjau tikslo visam laikui likti JAV. Pavyzdžiui, Darius Draudvila (Lietuvos daugiakovininkas) vos atvykęs pasakė, kad darys viską, jog pasiliktų Amerikoje. Aš niekada taip nesakiau ir norėjau tiesiog pasinaudoti galimybe baigti studijas ten, pamatyti pasaulį, bet tai nebuvo mano svajonių šalis, – pasakojo A. Skujytė. – Viskas ten buvo gerai, buvau trenerio asistente, gavau gerą atlyginimą, naują mašiną. Atėjo laikas, kai tiesiog viena diena buvo kitokia nei visos kitos ir tą dieną supratau, kad noriu atgal į Lietuvą.“
Po metų pertraukos lietuvė sugrįžo į tarptautinę areną – 2007-ųjų planetos čempionate ji užėmė šeštą vietą (6380 tšk.), nors prieš 800 m bėgimą buvo trečia. Tiesa, tada A. Skujytė žinojo, kad išlaikyti prizinę vietą greičiausiai bus neįmanoma misija. „Prieš pat pasaulio čempionatą sužinojau, jog hemoglobinas labai mažas. Man treneris „nuėmė“ rimtas bėgimo treniruotes ir gavosi taip, kad startavau visai neblogai iki 800 m, o ten nesublizgėjau ir smigau į šeštą vietą“, – paaiškino A. Skujytė.
Vienokios ar kitokios sveikatos problemos sportininkę kamavo ir olimpinio sezono metu. Pavasarį ir vasarą daugiakovininkę kankino Achilo sausgyslės skausmai, dėl peties skausmų sudėtinga buvo atlikti ieties metimo treniruotes. Pekino olimpinėse žaidynėse lietuvę ištiko fiasko – šuolių į tolį rungtyje ji triskart užmynė atsispyrimo lentelę bei rungtyje nepelnė nė vieno taško. Dalyvauti likusiose septynkovės rungtyse A. Skujytė atsisakė.
„Kaip treniruotė – taip ir ašaros. Prieš Pekiną lyg ir pasitaisė, galėjau startuoti ir negalvoti, ar skaudės, ar ne, tik žinojau, kad metant ietį reikės kentėti. O kai tolyje triskart myniau… Tai ir gavosi, kad ietyje vis tiek per skausmą būtų reikėję dalyvauti, o 800 m ne mano rungtis. Iš vienos pusės buvo apmaudu, bet iš kitos, tai tas sezonas visas buvo toks“, – sakė A. Skujytė. Nuolatinės traumos numušė sportininkės motyvaciją. Kažką reikėjo keisti – daugiakovininkė tapo rutulio stūmike.

Nuo rutulininkės karjeros atgrasė išvaizdos pokyčiai

Austra Skujytė / „Scanpix“ nuotr.

Į rutulio stūmimą susikoncentravusios buvusios septynkovininkės rezultatai augo kaip ant mielių. Žiemą A. Skujytė įvykdė Europos uždarų patalpų čempionato normatyvą, o vasarą pirmą kartą dalyvavo planetos pirmenybėse kaip rutulio stūmikė. Berlyne (Vokietija) lietuvė pagerino asmeninį rekordą (17,86 m) bei užėmė 17 vietą. Po metų A. Skujytei pavyko patekti į Europos čempionato finalą – Barselonoje (Ispanija) ji nustūmė 17,72 m bei buvo 12-a. Beje, 2009-ųjų bei 2010-ųjų pasaulio čempionatuose mūsiškė pranoko vengrę Anitą Marton – Europos čempionę bei Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių prizininkę. „Rezultatai buvo tikrai neblogi. Daug stumdžiau rutulį, gal kokios keturios treniruotes per savaitę buvo stūmimo – dvi treniruotes stumdavau rezultatui, dvi labiau pažaidimui. Rezultatas pradžioje „paėjo“, bet po to apstojo. Vėliau atėjo vieno niuanso suvokimas, kad norint toliau stumti rutulį turi labiau atrodyti kaip rutulininkė“, – atviravo A. Skujytė.
Liekna lietuvė ryškiai išsiskyrė iš galingai sudėtų varžovių. Pačiai A. Skujytei išskirtinumas patiko, tačiau norint dar geresnių rezultatų teko rinktis – priaugti jėgos ar vėl kažką keisti. „Atsirado vidinis nesutarimas – iš vienos pusės rezultato kaip ir norisi, iš kitos – nesinorėjo atrodyti taip, kaip atrodo rutulininkės. Be to, praėjus keleriems metams pasiilgau septynkovės, tad nusprendžiau grįžti atgal. Tada mane treniravo Rimantas Plungė ir kai apsisprendžiau grįžti į septynkovę, jis pasakė „netikiu, kad darai teisingą sprendimą, bet linkiu, kad būčiau neteisus“. Man tie žodžiai labai patiko“, – šyptelėjo lengvaatletė.

Sugrįžus – Lietuvos rekordas ir nauji medaliai

A. Skujytė 2011 m. / Nuotr. A. Pledžio

2010-ųjų pabaigoje į septynkovę sugrįžusi A. Skujytė pradėjo bendradarbiauti su A. Stanislovaičiu. Dar 2011-ųjų žiemą lietuvė tapo Europos vicečempione penkiakovėje, o tų metų planetos čempionate užėmė aštuntą vietą (6297 sek.). Daegu (Pietų Korėja) Lietuvos lengvaatletė neįtikėtinai gerai startavo pirmą varžybų dieną – tada ji pasiekė 100 m barjerinio bėgimo asmeninį rekordą, buvo antra šuoliuose į aukštį (186 cm) bei pirmą rutulio stūmime (16,71 m). „Treneris turėjo truputį kitokią sistemą ir ji man labai tiko. Darėme užkrovas stovyklose, o po jų leisdavo pilnai atsigauti. Visur kitur būdavo darbas po darbo, nuolatinis ėjimas į treniruotes, o Aleksas pagaudavo „ant piko“ – kai atsigauni, duoda krūvį, o po to jį nuima, kad nebūtų per daug. Labai viską pakėlę, aukštyje stabiliai 190 cm šokinėjau, o taip niekad nebūdavo…“, – prisiminė A. Skujytė.
2012-aisiais lietuvė dalyvavo pasaulio uždarų patalpų čempionate Stambule (Turkija) ir pirmą kartą nuo 2004-ųjų pasidabino šių pirmenybių apdovanojimu. Surinkusi 4802 taškus ir pagerinusi Lietuvos rekordą, A. Skujytė iškovojo bronzą. „Nepasakyčiau, kad pasaulio uždarų patalpų čempionas buvo sėkmingos vasaros ženklas. Bet rezultatai ėjo geryn ir tai džiugino. Treniruočių stovykloje Spaloje (Lenkija) buvo gerai, o pasižymiu tuo, kad per treniruotes labai gerų rezultatų nepadarau, – sakė A. Skujytė. – Man reikia varžybų, kad parodyčiau gerą rezultatą, nes kitaip nesugebu iš savęs išspausti visko. Spaloje treneris davė tris šuolius, sugebėjau peršokti 187 cm ir tai buvo „vau“.“ Prieš Londono olimpines žaidynes septynkovininkė atskiras rungtis – šuolius į aukštį ir rutulio stūmimą – išbandė Europos čempionate Helsinkyje (Suomija). Į du finalus norėjusi patekti lietuvė tikslą įgyvendino tik rutulio stūmime (16,53 m – 11 vieta), o šuoliuose į aukštį liko per žingsnį nuo geriausiųjų 12-uko – trylikta (187 cm). „Maloniai nuteikia tai, kad normatyvus įvykdžiau dviejose visai skirtingose rungtyse – ne 100 m ir 200 m, o rutulio stūmime ir šuoliuose į aukštį. Atrodo, kad visiškai priešingybės, smagu savotiškai“, – unikalumu džiaugėsi septynkovininkė. Po Europos pirmenybių praėjus kelioms savaitėms A. Skujytė dalyvavo ketvirtose karjeroje olimpinėse žaidynėse Londone. Žaidynėse, kurių skandalinga atomazga paaiškėjo praėjus tik dar vienam olimpiniam ciklui.

„Pavogta“ olimpinė bronza ir tiesa praėjus keturmečiui

Londono Olimpinį stadioną jame beveik dvi dienas švytėjusi Austra Skujytė paliko su ašaromis akyse. Vietoje antro olimpinio medalio švieslentėje iš pradžių ji išvydo ketvirtą vietą, o po to, patenkinus vokiečių komandos apeliaciją, penktą.
Praėjus ketveriems metams Lietuvos septynkovininkė vis dėlto tapo dviejų olimpinių žaidynių prizininke. Tiesa, medalį ji iškovojo ne 2016-ųjų Rio de Žaneiro žaidynėse, o diskvalifikavus antrą Londone ją „pranokusią“ varžovę.

Vietoj poilsio – varginanti dopingo procedūra

Austra Skujtė / Nuotr. A. Pledžio

Londono olimpines žaidynes A. Skujytė pradėjo 32-a vieta 100 m barjeriniame bėgime (14,00 sek.), tačiau su kaupu atsigriebė šuoliuose į aukštį: lietuvė pagerino asmeninį rekordą ir vienintelė iš 38 dalyvių įveikė 192 cm. Beje, nedaug trūko, kad tada būtų paklusęs ir 195 cm aukštis. Šuoliai į aukštį yra viena tų septynkovės rungčių, už kurias įmanoma surinkti itin solidų taškų skaičių. Tad pergalė mūsiškę kilstelėjo net į ketvirtą poziciją. Trečioje rungtyje – rutulio stūmime – A. Skujytė prisiminė rutulininkės karjerą. Įrankį ji švystelėjo 17,31 m bei pagerino septynkovės rutulio stūmimo pasaulio rekordą. Britai nuščiuvę – jų favoritė Jessica Ennis po trijų rungčių žengia tik antra, daugiau nei pusšimčiu taškų nusileisdama Lietuvos sportininkei…
Dieną septynkovininkės baigė 200 m bėgimu. Ten A. Skujytė distanciją įveikė per 25,43 sek., rungtyje užėmė 32-ą vietą ir bendroje įskaitoje smuktelėjo į antrą poziciją. Kiekviena poilsio minutė tarp rungčių – aukso vertės. Sunkią dieną baigusios septynkovininkės nuskubėjo į olimpinį kaimelį, norėdamos atgauti jėgas prieš lemiamą varžybų dieną. Vis dėlto viena iš jų – A. Skujytė – buvo pakviesta varginančiai dopingo kontrolės procedūrai. „Teoriškai į dopingo kontrolę gali imti tada, kada nori, bet esmė ta, kad niekada nieko gyvenime nėra paėmę tarp varžybų dienų. Įdomiausia, kad prieš 200 m pagalvojau, jog reikia nueiti į tualetą ir tada, kai paėmė, buvau žiauriai apšalusi, – prisiminė A. Skujytė. – Vis tiek startavau, visą dieną buvau pavargusi, tad organizme nei skysčių, nei maisto, todėl tikrai kokias dvi valandas užtrukau. Sunkiausia buvo psichologiškai, bet stengiausi nepasiduoti.“ Sportininkei ir jos komandai – treneriui Aleksui Stanislovaičiui bei gydytojui Daliui Barkauskui – kilo įtarimų, kad dopingo procedūrai ji buvo pasirinkta neatsitiktinai – tą galėjo lemti, jog Didžiojoje Britanijoje vykstančiose žaidynėse būtent lietuvė buvo pagrindinė varžovė britų vilčiai J. Ennis.
„Labiausiai nepatenkintas buvo Dalius, nes matyt suvokė, kad tai atsitiko ne šiaip sau, o gavus nurodymą iš anksčiau, nes reikėjo mane patraukti į šoną. Ar manau, kad buvau paimta kontrolei dėl to, kad buvau pagrindinė konkurentė J. Ennis? Tikriausiai, bet niekas to neatkapstys“, – prisipažino A. Skujytė.

Olimpinė bronza – praėjus ketveriems metams

Austra Skujytė 2012 m.

A. Skujytė stengėsi išlikti pozityvi ir toliau kovoti dėl medalio bei Lietuvos rekordo. Antrą varžybų dieną ji pradėjo septintomis pozicijomis šuoliuose į tolį (6,25 m) bei ieties metime (51,13 m). „Po dopingo kontrolės sekė nemigos naktis, kada lyg ir miegi, bet nemiegi. Nebuvo normalaus poilsio, nežinau, kiek tai susiję su paėmimu į kontrolę, bet kitą dieną jaučiau, kad nesu pailsėjusi tiek, kiek turėčiau. Valios pastangomis daug ką gali nuveikti ir labai gaila, kad pirmą bandymą šuoliuose į tolį truputį myniau, nes šuolis buvo labai geras“, – pasakojo daugiakovininkė. Prieš 800 m bėgimą lietuvė žengė antra, ukrainietę Liudmilą Josipenką lenkdama 82 taškais, o ketvirtoje pozicijoje buvusią prancūzę Antoinette Nada Djimou Idą – 87-iais. Vis dėlto persvaros išsaugoti nepavyko: 800 m A. Skujytė įveikė per 2 min. 20,59 sek., surinko 6599 taškus bei į priekį praleido vokietę Lilli Schwarzkopf (6649 tšk.), rusę Tatjaną Černovą (6628 tšk.) bei L. Josipenką (6618 tšk.).
„Atsimenu, kad prieš 800 m galvojau, jog einu geru grafiku, tad jei ne medalis, tai bent paguodos prizą reikia pasidaryti – Lietuvos rekordą. Atrodė, kad jis visiškai pasiekiamas ir gavosi taip, kad net ir rekordo nepadariau. Tada žiauriai „susiparinau“, nes net paguodos prizo nepasiėmiau, – sakė A. Skujytė. – Po bėgimo su trumpa apranga sėdžiu stadiono koridoriuose ir žliumbiu. Šalia Dalius. Treneris išgėręs vaistų, visiškai be emocijų. Tos visos varžybos… Man prireikė trejų metų, kad galėčiau kalbėti apie jas. Net ir artimiausi draugai nekalbino, ašaros buvo visiškai šalia.“ Po šių varžybų A. Skujytė pristabdė karjerą. Po metų – 2013-aisiais – ją pasiekė žinia, kad už antidopingo taisyklių pažeidimus diskvalifikuojama L. Josipenka, tuo tarpu 2015-aisiais įtarimai vartojus draudžiamus preparatus buvo pareikšti T. Černovai. Po ilgo bylinėjimosi pastaroji septynkovininkė galutinai buvo diskvalifikuota 2016-aisiais, o Tarptautinė lengvosios atletikos federacijų asociacija (IAAF) olimpinių žaidynių protokolą oficialiai pakeitė tik 2017-ųjų pirmoje pusėje. „Aleksas (Stanislovaitis) ne kartą yra sakęs „pamatysi – nuims“. Buvo viltis. Viduje tikėjausi, bet stengiausi nepasiduoti tai minčiai, privalai išlaukti. Pastrigo tie reikalai, viskas sprendėsi labai ilgai. Atrodo, kad teismai vyksta ir niekas neaišku. Iš vienos pusės džiugu, iš kitos, kai žinai, ką perėjai per tuos trejus metus… Tai lieka tik paguodos prizas“, – šyptelėjo A. Skujytė.
Sportininkė atskleidė, kad tarp septynkovininkių nuolat sklido įtarimai apie dopingu susitepusias ukrainietes. „Dėl L. Josipenko buvo visada įtarimų, kaip ir dėl Natalijos Dobrinskos (Pekino olimpinių žaidynių čempionės). 2008 m. ji laimėjo olimpines žaidynes, bet ten tikrai kažkas buvo ne taip. Pavyzdžiui, abi dalyvavimo Gecise gegužės pabaigoje ir abi su N. Dobrinska buvome šalia – devinta ir dešimta. Praėjo du mėnesiai, atėjo Pekinas – ji pirma“, – atviravo A. Skujytė. N. Dobrinska minėtose varžybose Gecise (Gotzis – vok.) surinko 6268 taškus, tuo tarpu po dviejų mėnesių olimpiadoje – 6733 tšk. Tiesa, sportininkės organizme draudžiamų preparatų kontrolieriai neaptiko. „Su treneriu juokėmės, kad kažkada priėjęs ukrainiečių treneris pasakė „o jūs irgi negalite pasiruošti, nes nuolat tikrina ir tikrina?“. Viskas tokiame lygyje… Supranti, kad tai vyksta, bet nepagautas ne vagis. Neaišku, kiek yra išsuktų. Kartais pagalvoji, kas būtų, jei burtų lazdele pamotum ir tiesiog išbarstytum visus, kurie startuoja nešvariai. Kas liktų? Kokie rezultatai liktų? Ką pasaulyje galima pasiekti žmogui be priedų?“, – retoriškai klausė A. Skujytė.

Sugrįžus į sportą – trys permainingi sezonai

Austra Skujytė 2017 m.

Dar nežinodama Londono medalio likimo A. Skujytė grįžo į sportą. 2014-aisiais mama tapusi daugiakovininkė į stadioną sugrįžo 2015-aisiais, turėdama tikslą prasibrauti į penktąsias olimpines žaidynes karjeroje. „Startavau tris vasaras, buvo vilčių susigrąžinti formą, nes pirmą vasarą su Achilu turėjau problemų, po to antrą vasarą ir galop trečią vasarą – tas pats. Rezultatai gerėjo, atrodė, kad kitais metais tikrai bus gerai, bet tiesiog kūnas neleido. Gal kažkur klaidų padariau, gal kitaip reikėjo ruoštis. Treneris būtų buvęs, gal dar kitaip būtų šį sezoną“, – svarstė A. Skujytė, kurios treneris A. Stanislovaitis Anapilin iškeliavo 2016 metais treniruočių stovyklos Ispanijoje metu. 2015-aisiais daugiakovininkė iškovojo teisę atstovauti Lietuvai Europos komandiniame čempionate Graikijoje, o po metų Amsterdame (Olandija) dalyvavo Europos čempionate, kur kovojo dėl šešetuko ir olimpinio kelialapio. Deja, prieš 800 m rungtį penkta buvusi lietuvė bėgdama patyrė traumą ir distancijos neįveikė. Jai čempionate atiteko 14 vieta.
Šiemet (2017 m.) A. Skujytė sėkmingai dalyvavo Europos uždarų patalpų čempionate Belgrade (Serbija), kur rutulio stūmimo varžybose užėmė aukštą devintą vietą – 17,37 m. Paskutines daugiakovės varžybas lietuvė turėjo vasarą – Europos daugiakovės komandų čempionate ji užėmė antrą vietą (5784 tšk.) bei padėjo rinktinei prasibrauti į pirmą lygą. „Faina“ buvo grįžti, tik gaila, kad esi ribojamas amžiaus. Lyg ir galėčiau, bet vyrui kažkoks privalumas, jam nereikia daryti kažkokios pertraukos, gali startuoti, kiek nori, o moteriai kitaip. Šiaip smagu. Pernai, kai nepatekau į olimpines žaidynes, buvo tikrai sunku. Sunku buvo ir pačias žaidynes žiūrėti, vis kirbėjo, kad ten norėčiau būti. Bet šiemet pirmą kartą atsisakiau važiuoti į pasaulio čempionatą, nors gavau pakvietimą – matyt praėjau tą etapą“, – nusišypsojo A. Skujytė. Moteris nežino, ar tikrai būtų grįžusi į sportą, jei prieš penkerius metus Londone būtų pavykę iškovoti apdovanojimą pačiame Olimpiniame stadione. „Jei būčiau laimėjusi bronzą per pačias žaidynes, ar dar būčiau sportavusi? Nežinau, gal dar metus. Rezultatai kilo ir buvo neblogi. Aišku, dabar žiūrint, atrodo kitaip, galvojau, kad po vaikučio bus kitaip. Moters organizmas atitinkamai atsinaujina po viso to. Nepatirtas dalykas buvo užkabinęs, kad reiktų pamėginti, o kaip bus po to“, – svarstė septynkovininkė.
Dabar A. Skujytė – trenerė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Vykdomojo komiteto narė bei Lietuvos lengvosios atletikos federacijos tarybos narė. Oficialiai apie karjeros pabaigą pranešusi sportininkė teigia, kad neplanuoja sekti legendinio disko metiko Virgilijaus Aleknos pavyzdžiui bei siekti karjeros politikoje. „Tikrai nenoriu į politiką, ten savęs nematau. Reikia labai veiklių žmonių, o aš iš prigimties nesu labai veikli, mane reikia stumti. Dabar esu LTOK vykdomajame, man visa tai labai nauja, reikia daug išmokti, įsigilinti. Federacijos taryboje jaučiuosi savesnė, nes ten yra sritis, kur sukausi daug metų, turiu nuomonę“, – dėstė A. Skujytė. Visą laiką ir dėmesį sportininkė skiria trejų metų sūnui Jokūbui. Galbūt stadione mamą sekęs berniukas seks dukart olimpinės prizininkės pėdomis? „Sakoma, kad dažniausiai anūkams pereina genai, talentas. Tad pagal tą logiką turėtų būti menininkas, – nusijuokė A. Skujytė. – Bus matyti, tai yra paties žmogaus pasirinkimas. Mano tėtis augo rankose pieštuką nešiodamas, o aš iš kiemo negalėdavau išeiti. Kiekvienas žmogus eina savo keliu ir tavo tikslas jam padėti eiti savo keliu, o ne realizuoti per jį savo neįgyvendintus tikslus. Bet tikiuosi, kad judės, nes reikia, kad judėtų.“

Parengta pagal: 15min.lt / delfi.lt / lrytas.lt / sportas.info / respublika.lt / alfa.lt / tv3.lt / sportas.lt / lengvoji.lt/
Papildė Saulius Strazdas