„Sie sie“ – būtent taip į Pekino olimpines žaidynes atvykę lietuviai sako „ačiū“ vietos kinams už pigiai parduotą prekę, skaniai paruoštą maistą, po kelionės taksi vairuotojui ar viešbučiuose aptarnaujančiam personalui…
Apie 200 lietuvių – sportininkų ir sirgalių 2008 m. įsiliejo į beveik vieno milijono atvykusiųjų į Kinijoje vykstančias žaidynes minią bei mėgaujasi ne tik sporto švente, rezultatais ar olimpinių medalių karštlige, bet ir susipažįsta su šia tolima Azijos valstybe. Be abejo, tam, kad suprastum ir galbūt perprastum šią šalį, reikia pabūti ne tik tas šešiolika dienų, kiek vyksta žaidynės. Ne vienus metus Pekine besimokanti ir kinų kalbos išmokusi lietuvė Rasa teigė, kad jai Kinija yra vis dar mįslė. Tačiau jei atvažiavai į Pekiną, tai šiokią tokią gyvenimo patirtį turėsi… Kad būtų lengviau suprasti, kas dedasi Pekino žaidynėse, – keli pastebėjimai. Žalia kepurė Prieš išvykdami į žaidynes, daugelis Lietuvos sporto aistruolių nusipirko ar gavo dovanų sirgalių marškinėlius, ant kurių puikuojasi užrašas „Lietuva“, bei kepures. Šią aprangą kaip visada gamino „Audimo“ bendrovė. Pagal tradiciją mūsų šalies aistruolių spalva yra žalia. Kaip gerai padarė šios bendrovės modeliuotojai, kad kepurėms parinko ne žalią, o baltą spalvą. Mat kitu atveju kinai lietuvius užbadytų pirštais, o vietos moteriškės pašaipiai juoktųsi iš Lietuvos vyrų. Kodėl? Atsakymas slypi kinės gidės Lidos pasakojime: „Senovėje, kai vyro žmona buvo neištikima, apie tai sužinoję draugai šiam nevykėliui, kad susiprastų, dovanojo žalią kepurę… Europoje tai vadinama vyras su ragais. Tad Kinijoje nėra populiarios žalios kepurės. Jūsų žali marškinėliai gražūs, bet jei dar būtų ir žalios kepurės – nežinau, kaip jaustumėtės.“ Valgo viską, išskyrus… Ne iš vieno kino teko girdėti tokį žodžių žaismą: mes valgome viską, kas yra jūroje – išskyrus povandeninius laivus; mes valgome viską, kas skraido – išskyrus lėktuvus; mes valgome viską, kas juda ant žemės – išskyrus automobilius… Su šiais sakiniais sunku nesutikti – kinai turi ne tik puikių restoranėlių, kuriuose ruošiamas daugelio europiečių mėgstamas kinų maistas. Pekino žaidynėms organizatoriai šiek tiek sukultūrino vietos gatvės maisto ruošimo sferą – parengė gatvės virėjams gražias vietas, privertė apsirengti padoresnį apdarą ir paprašė per žaidynes apsieiti be šunienos. Tačiau nekepti ir nevirti europiečiui sunkiai suvokiamų dalykų jie taip ir neįstengė. Bet kas iš atvykusių turistų gali ramiai tokiuose improvizuotuose maisto turguose pavalgyti skorpionų, tarakonų, gyvačių, krabų smegenų, vikšrų, jūros arkliukų ar velnias žino ko dar… Ir kainos nesikandžioja – it šašlykas ant iešmo sumauta gyvatė kainuoja apie 14 litų. Už kur kas mažesnę sumą – 3–7 litus gali skanauti ant medinio pagaliuko aliejuje keptus didžiuosius kalmarus, aštuonkojų čiuptuvus, stručio, elnio ar kitų gyvūnų mėsos. Kur kas brangiau – apie 10 litų – kainuoja keturi maži rudieji arba vienas didelis juodasis skorpionai, krabų smegenėlės ar kaip traškučiai iškepti jūrų arkliukai. Na, o visiškiems gurmanams kinų virėjai gatvėje gali pasiūlyti tarakonų arba drugių lervų – susigundžiusiam egzotika žmogui tai gali kainuoti apie 12 litų. Žiebtuvėlių slėpimas „Nežinau ką ir daryti – tik nueinu vakare į savo viešbutį, mane stabdo, tikrina ir nenori praleisti. Matyt, gali atsitikti taip, kad kada nors naktį praleisiu lauke“, – ne kartą per žaidynes guodėsi Lietuvos krepšinio rinktinės vadovas Šarūnas Kliokys, kalbėdamas apie viešbučio apsaugos darbuotojus, policiją ir t. t. Reikia pripažinti, kad kinai olimpiadai į Pekiną sutraukė nemažas policijos bei slaptųjų tarnybų pajėgas – nors organizacinis komitetas teigia, jog į pagalbą palaikyti viešąją tvarką komandiruota apie 100 tūkst. pareigūnų, vargu ar tai tiesa. Jų yra begalės – prie sankryžų, po viadukais ir tiltais, gatvėse ir prie parduotuvių. Viešbučiuose slaptų tarnybų darbuotojų taip pat netrūksta – tad nenuostabu, kad dieną naktį prie daugelio iš užsienio atvykusių sporto aistruolių durų budi po žmogelį, kuris be skrupulų knygutėje užrašo, kada tu išėjai ar atėjai. Tas pats ir mieste – vos sumanai fotografuoti, tave akylai pradeda stebėti ne tik policininkas, bet ir civilis žioplys, kurio stovėsena aiškiai pasako – jis tikrai ne žemdirbys… Net ir įeinant į olimpinius objektus – krūvos įvairaus plauko tikrintojų. Tad jau po pirmųjų patikrinimų prie arenų Lietuvos aistruoliai įsikalė į galvą – žiebtuvėliai bus atimti, didesnės vėliavos, fotoaparatų elementai, vandens buteliukai ir net maistas atsidurs šiukšlių dėžėse. Tiesa, lietuviai nebūtų lietuviai – kinai ypač jautriai žiūri į svečio piniginę. Nors prašo ją parodyti, tačiau nereikalauja atverti, o paimti į rankas – gink Dieve. Mėgstantys po mačo patraukti dūmą lietuviai įsigudrino į pinigines sugrūsti žiebtuvėlius – kad nereikėtų kaulyti ugnies ar prisidegti nuo kino cigaretės. Triskart pigiau Be abejo, atvykę į Pekino olimpines žaidynes stebėti įvairių varžybų Lietuvos aistruoliai negalėjo atsispirti ir pagundai šį bei tą nusipirkti – ne tik olimpinių suvenyrų. Kaip teigė vietos prekeiviai, prieš žaidynių pradžią visos įmanomos paslaugos ir net maisto produktai pabrango, tačiau olimpinė karštinė nepalietė taip vadinamojo gariūninio turgaus sektoriaus. Čia, kaip sakoma – štilis, nes verslas yra verslas. Vaikščiodamas po vadinamuosius rusams skirtus turgus, gali nusipirkti bet ko – gal tik tankų ir atominių bombų nebus. Čia tau ir laikrodžiai „Rolex“, kažkodėl vadinami „loleksais“, čia ir telefonai „Nokia“, pervadinti į „Nokla“, aparatūra „Sony“, drabužiai „Dolce & Gabbana“, „Boss“. Žinoma, tai nėra originali produkcija, tačiau gundomai skamba kainos – už prestižinį laikrodį mūsų pinigais prašoma apie 140 litų, už naujausio modelio „Nokia“ netikrąjį brolį – 190 Lt. Tačiau tai nereiškia, kad tiek ir reikia mokėti. Vos tik kokią prekę norintis pasiūlyti kinas amteli kainą, niekas tau, žmogau, netrukdo šią sumą mažinti dukart ar triskart. Tad naujausio modelio vaizdo kamera, kuri derybų pradžioje kainavo apie 1000 litų, parduodama už 500 litų, drabužių kaina krinta net keturgubai, kvepalus gali pirkti kibirais, o kiniški suvenyrai tampa it saulėgrąžos – gražių ir malonių akiai statulėlių, vazelių už juokingą kainą norisi pirkti dešimtimis. Problema – visko nenusipirksi ir į lėktuvą, skrendantį Lietuvon, su šimto kilogramų lagaminu niekas neįleis…

Parengta pagal 15min.lt (2008 m.)