Nuotr. iš Wikipedia

Debiutinis lietuvių startas olimpinėse žaidynėse įvyko oje 1924-aisiais, gegužės 25 dieną, kai Paryžiaus „Pershing“ stadione susitiko Lietuvos ir Šveicarijos futbolininkai. Likus vos 12 valandų iki rungtynių, į Prancūziją atvykę sportininkai nepasipriešino savo varžovams ir pralaimėjo galutiniu rezultatu 0:9. Šioje olimpiadoje taip pat pasirodė du Lietuvos dviratininkai, kurie dalyvavo 188 km atskiro starto lenktynėse, tačiau nei vienas jų finišo nepasiekė.

Amsterdamo olimpiadoje 1928-aisiais Lie­tu­vai atstovavo jau 12 sportininkų, o geriausiai sekėsi boksininkui Juozui Vinčai, kuris pasidalijo 5–8 vietas. Vėliau mūsų sportininkai dalyvavo olimpinėse žaidynėse, tik jau Lietuvai patekus į ją okupavusios Sovietų Sąjungos sudėtį. Tiesa, dar 1912-aisiais, Rusijos imperijos laikais, pasirodė sportininkai iš Vilniaus krašto – Stokholme Rusijai atstovavo plaukikas Nikolajus Voronkovas ir šaulys Leonardus Syttinas. Kaip žinia, pirmoji olimpiada moderniais laikais buvo surengta 1896-aisiais Atėnuose, nors keletas kitų XIX a. sporto renginių Europoje taip pat pasivadino šiuo vardu. Tuo metu žaidynėse dalyvavo tik 14 tautų sportininkai mėgėjai, o 10 iš jų laimėjo medalius. Daugiausiai apdovanojimų pirmojoje olimpiadoje pelnė JAV atstovai, antri liko šeimininkai graikai, treti – Vokietijos sportininkai.
Rusijos imperija, kuriai tuo metu priklausė et­nografinė Lietuva, olimpiadoje debiutavo 1900-ai­siais Paryžiuje. Tąkart keturi sportininkai dalyvavo jojimo ir fechtavimo rungtyse, tačiau apdovanojimų jie neiškovojo. Tarp jų buvo ir karininkas Julianas Michaux’as iš Varšuvos, būsimas Lenkijos kariuomenės kapitonas – pirmasis lenkų olimpietis.
Antrosios, trečiosios ir ketvirtosios olimpinės žaidynės sutapdavo su pasaulinėmis parodomis (1900 m. vyko Paryžiuje, 1904 m. – Sent Luise, 1908 m. – Londone) ir tęsdavosi maždaug pusmetį, o įvairios sporto rungtys buvo traktuojamos kaip papildoma pramoga parodų žiūrovams. Į žaidynes JAV atvyko vos dvylikos tautų atstovai, o net 78 iš 96 aukso medalių tuomet laimėjo amerikiečiai. Nei Anglija, nei Prancūzija ar Rusijos imperija sa­vo sportininkų už Atlanto neatsiuntė.
1908-aisiais Didžiojoje Britanijoje savo delegaciją pirmą kartą atsiuntė Rusijai tuo metu priklausiusi Suomija – ji delegavo net 67 atletus, šie 5 kartus lipo ant apdovanojimų pakylos. Per atidarymo ceremoniją buvo tikimasi, kad suomiai žygiuos su Rusijos vėliava, tačiau jie verčiau pasirinko nesinešti jokios. Rusijai atstovavo tik 6 atletai, kurie iškovojo tris apdovanojimus. Tarp jų buvo Kuršo gubernijoje (šiandieninė Latvija) gimęs ir tuo metu Londone gyvenęs maratonininkas Georgas Lindas.
Kai kurios tuometinės imperijos į jautrius tautinius klausimus taip pat pažvelgė liberaliai. Ang­lai, baimindamiesi airių boikoto, pakeitė komandos pavadinimą į „Didžioji Britanija / Airija“. Nuo pat pirmųjų olimpinių žaidynių 1896 m. ats­ki­rai dalyvavo Vengrija ir Austrija, nuo 1900-ųjų – Bo­h­emija, Indija.
Gausią sportininkų delegaciją Rusijos imperija atsiuntė į Stokholmą 1912-aisiais – iš viso jai Švedijoje atstovavo 159 sportininkai. Tarp jų buvo 31 latvis ir 12 estų. Tąkart Rusija iškovojo du sidabro ir tris bronzos medalius, o daugiau nei pusę jų pelnė Baltijos šalių atstovai.
Estas Martinas Kleinas vidutinio svorio kategorijoje imtynėse laimėjo sidabro medalį. Dvikova pus­finalyje truko net 11 valandų 40 minučių – tai yra ilgiausia dvikova imtynių istorijoje. Kitą dieną jis jau neturėjo jėgų kautis finale ir auksą atidavė be kovos. Kitas estas Martis Kuusikas 1912-aisais Rusijai laimėjo bronzą irklavimo rungtyje. Švedijoje pirmąjį olimpinį apdovanojimą pelnė ir latvis – šaulys Haraldas Blausas iškovojo bronzą.
Baltijos sesėms geriau sekėsi ir tarpukario olimpiadose: Estija iš viso iškovojo 6 aukso, 6 sidabro ir 9 bronzos medalius, Latvija – 2 sidabro ir 1 bronzos apdovanojimą. Pirmuosius medalius lietuviai iškovojo 1952-aisiais Helsinkyje – sidabru pasipuošė krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Pet­kevičius ir Justinas Lagunavičius.