ARCHYVO nuotr.

Galime didžiuotis, kad įspūdingais skaičiais ir faktais kalbanti olimpinių žaidynių istorija stipriomis gijomis apipynė ir Lietuvą.
Dėl mūsų sportininkų ryžto ir entuziazmo į mažą šalį prie Baltijos jūros atkeliavo ne viena dešimtis olimpinių medalių. Norisi tikėti, kad ir Rio de Žaneiro žaidynės į švarų istorijos lapą įrašys naujų žinių, faktų ir rekordų – taip pat ir prie lietuviškų pavardžių.
Nors tai pirmos žaidynės Pietų Amerikoje, tikima, jog mūsų sportininkams ši olimpiada bus ypatinga – į Braziliją išvyko gausiausia delegacija Lietuvos istorijoje: 68 sportininkai.

Amžinai saldi garbė

Antanas Mikėnas (nuotraukoje kairėje) Melburno OŽ iškovojo sidabro medalį

Prisimenant tautiečių olimpinį kelią sunku patikėti, kad 1924 metais Lietuva pirmą kartą pasirodžiusi olimpinių žaidynių arenoje Paryžiuje patyrė nesėkmes. Tiesa, tuo metu debiutavo tik dviratininkai ir futbolininkai. Pastarieji šveicarams pralaimėjo 9:0, o dviratininkai nebaigė distancijų.
Tačiau šiandien ne tik galime didžiuotis įvairių sporto šakų atletų olimpiniais pasiekimais, bet ir prisiminti, kaip 1992 metais Barselonos olimpinėse žaidynėse pirmą kartą buvo iškelta nepriklausomos Lietuvos trispalve ir pirmą kartą sugrotas Lietuvos himnas. O viską vainikavo disko metiko Romo Ubarto iškovotas aukso medalis.
Prie mažos šalies neįkainojamos medalių pintinės per olimpinių žaidynių istoriją prisidėjo irkluotojai Antanas Bagdonavičius, Zigmas Jukna, Juozas Jagelavičius, Vytautas Briedis, Jonas Motiejūnas, Vladas Česiūnas, Jonas Narmontas, Kristina Poplavskaja ir Birutė Šakickienė, Vladislavas Česiūnas, Jevgenijus Šuklinas, boksininkai Romualdas Murauskas, Jonas Čepulis, Evaldas Petrauskas, buriuotoja Gintarė Šait, dviratininkai Artūras Kasputis, Gintautas Umaras, Laima Zilporytė, Diana Žiliūtė. 1956 metais neaplenkiamas ėjimo rungtyje buvo Antanas Mikėnas. Medaliai į Lietuvą atkeliavo ir iš graikų ir romėnų imtynių rungties – juos parvežė Mindaugas Mizgaitis ir Aleksandras Kazakevičius. Dar aibe medalių pasidabino krepšininkai, lengvaatlečiai, plaukikai, rankininkai, tinklininkai, šauliai, penkiakovininkai.
Pelnytai gali didžiuotis ir Panevėžys: mes taip pat turime pasauliniam sporto elitui priklausančių sportininkų. Šių, Rio žaidynių, proga Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka parengė virtualią parodą „Panevėžiečiai – olimpinių žaidynių dalyviai“. Joje pristatomi Panevėžio krašto sportininkai olimpiečiai – nuo lengvaatlečio Antano Mikėno, dalyvavusio 1956 metų olimpiadoje Melburne, Australijoje, iki šių metų Lietuvos olimpinės rinktinės narių – dviratininkų Simonos Krupeckaitės, Ignato Konovalovo, Daivos Tušlaitės, penkiakovininko Justino Kinderio, plaukikų Dano Rapšio, Simono Bilio ir Andriaus Šidlausko. Ekspozicija siekiama pagerbti mūsų sportininkus veteranus ir palaikyti jaunuosius, besirengiančius startams Rio de Žaneire.

Olimpinis dėklas

Daugiau nei pusmetį olimpine dvasia kvėpuoja ne tik sportininkai, įvairios žiniasklaidos priemonės, bet ir neseniai įkurtas virtualus Lietuvos olimpinis muziejus (http://olimpinis.muziejus.loa.lt). Tai Lietuvos olimpinės akademijos (LOA) projektas, kurį parengė ir įgyvendina LOA administratorius, dviratininkas, buvęs ilgalaikis Kauno miesto ir Lietuvos dviračių sporto rinktinės narys Saulius Strazdas.

LOA administratorius, dviratininkas, buvęs ilgalaikis Kauno miesto ir Lietuvos dviračių sporto rinktinės narys Saulius Strazdas. ASMENINĖ nuotr.

Saulius Strazdas

Anot jo, Lietuvoje yra įvairių sporto muziejų, tačiau nė vienas jų nekalba gyva olimpine kalba.
„Lietuvos sporto muziejus, Klaipėdos, Šiaulių, Alytaus, visi renka medžiagą, eksponatai išsimėtę po visą Lietuvą, bet jie daugiau eksponuoja bendrai visą sporto istoriją, o ne konkrečiai apie olimpines žaidynes ir olimpiečius. Todėl ir kilo mintis išskirti šią sritį – juk net ir pasaulinėje praktikoje yra olimpiniai muziejai“, – sako S. Strazdas.
Pasak internetinės svetainės įkūrėjo, šiuo metu darbas joje tik įsibėgėja, informacija ir faktai apie kiekvienas olimpines žaidynes renkami nuolat.
„Projektas dar tik įsisiūbuoja – nuolat atnaujinu ir susisteminu informaciją, pildau naujais faktais, kad lankytojui būtų ne tik įdomu, bet ir patogu naudotis bet kokia medžiaga. Norisi, kad muziejus būtų pasiekiamas ir užsienyje gyvenantiems tautiečiams. Tikiuosi, kad ateityje šis projektas išaugs į produktą, kurį bus galima ir pažiūrėti, ir paliesti“, – viliasi S. Strazdas.
Šis darbas Lietuvos olimpinės akademijos administratoriui – tik vienas iš daugelio. Informacijos rinkimas apie olimpines žaidynes buvusiam sportininkui teikia ir malonumą, ir pasididžiavimą mūsų šalimi.
„Man toks darbas teikia malonumą, juolab kad mano pažintis su sportu prasidėjo dar ketvirtoje klasėje, o pirmas mano mokytojas ir treneris buvo Algirdas Raslanas. Būtent jis buvo mano įkvėpėjas, širdyje uždegęs ugnelę sportui. Man viskas įdomu, beieškodamas faktų kartais atrandu netikėtų istorijų, kurių nežinojau anksčiau“, – neslepia S. Strazdas.

Nugalėtojui – juodoji lenta

Anot S. Strazdo, nuo 1896-ųjų kas ketverius metus vykstančios olimpinės žaidynės pasižymi turtinga ir kartu stebinančia istorija. Pavyzdžiui, pirmojoje naujausių laikų olimpiadoje 200 m plaukimas vyko taip: plaukikai buvo laivu nuplukdyti į jūrą ir turėjo parplaukti šį atstumą iki kranto. O 1908 metais Rusijos olimpinė šaudymo rinktinė pavėlavo į olimpines žaidynes Londone 12 dienų, nes jie vis dar nenaudojo Grigaliaus kalendoriaus. 1920-aisiais jau žaidynių organizatoriai pametė įrašą su Italijos himnu, tad vietoje nacionalinio himno buvo nuspręsta sugroti dainą „O Sole Mio“. O štai irkluotojas Henris Pirsas, 1928 metais besivaržydamas olimpinėse žaidynėse Nyderlanduose, sustabdė baidarę, kad praleistų skersai trasos plaukiančius ančiukus. Ir vis tiek laimėjo lenktynes!
Įdomu ir tai, kad jei pietų korėjietis vyras laimi olimpinį medalį, jis gali išvengti privalomos dvejų metų tarnybos Pietų Korėjos kariuomenėje.
Kol kas tik virtualaus olimpinio muziejaus iniciatorius S. Strazdas, remdamasis įvairiais literatūros šaltiniais, dalijasi žaidynių istorija su visais, ką žavi nuo antikos laikų išlikusi sporto šventė. Juk ne visiems žinoma, kad į pirmąsias naujausių laikų olimpines žaidynes, 1896-ųjų balandžio 6 dieną prasidėjusias rekonstruotame marmuriniame Atėnų stadione, susirinko šiems laikams juokingai nedidelis atletų būrelis – tik 311 sportininkų iš Australijos, Austrijos, Bulgarijos, Čilės, Danijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos, JAV, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos, Vengrijos, Vokietijos. Vis dėlto pilnutėlis 80 000 vietų stadionas nekantravo pamatyti, kaip jie varžysis dviračių, fechtavimo, gimnastikos, klasikinių imtynių, lengvosios atletikos, plaukimo, sunkiosios atletikos, šaudymo ir teniso šakose.
Taip pat didelė tikimybė, jog ne daug žmonių žino, jog per tų žaidynių atidarymą pirmąsyk nuskambėjo specialiai joms graikų kompozitoriaus Spiro Samaros sukurtas himnas ir nuaidėjo šventinis saliutas – fejerverkai, pasirodo, nėra šiuolaikinių olimpiadų organizatorių sumanymas.
Beje, pirmuoju naujųjų laikų olimpiniu čempionu tapo amerikietis Džeimsas Konolis, laimėjęs trišuolio varžybas. Tačiau jam jo šalies himno dar niekas negrojo – toje olimpiadoje nugalėtojų vardai buvo užrašomi ant juodos lentos ir ant aukšto stiebo iškeliama čempiono šalies vėliava.

Penkiakovininkas Stasys Šaparnis 1968-ųjų Meksiko OŽ iškovojo sidabrą

Maratonas „nupirko“ namelį

Anot S. Strazdo, žaidynių istorija kupina faktų, kuriais negalima nesistebėti. Pavyzdžiui, kad ir tokiu, jog maratono rungties atgaivinimo idėja priklauso… filologui. Prancūzas Mišelis Brealis nusiuntė antikinių olimpinių žaidynių atkūrėjui, įkūrusiam Tarptautinį olimpinį komitetą, Pjerui de Kubertenui laišką, kuriame siūlė įtraukti į programą bėgimą, skirtą atminti senovės graikų kario žygdarbiui. Kaip byloja istorija, graikų karvedys Miltiadas, 490 metais prieš Kristų įveikęs persus prie Maratono, pasiuntė į Atėnus žygūną, kad praneštų džiugią žinia. Karys Feidipidas atbėgęs pasakė atėniečiams ,,Mes nugalėjom“ ir krito negyvas.
Taigi ketvirtąją pirmųjų atkurtų žaidynių dieną 1896-aisiais iš 59 jose dalyvavusių lengvaatlečių 24 stojo prie trasos Maratonas–Atėnai starto linijos. Antrą valandą po pietų nuskambėjo signalinis šūvis ir prasidėjo maratonas. Per didžiulį karštį sportininkus lydėjo dviratininkai, raiti kareiviai, dviviečiai vežimaičiai su gydytojais. Pakermyje buvo kontrolinis punktas, kur bėgikai galėjo atsigerti vandens ir… vyno.
Varžybos, S. Strazdo pasakojimu, buvo intensyvios. Neišlaikę karščio ir sunkumų apalpo du dalyviai. Dešimtame kilometre į priekį įsiveržė prancūzas Alminas Lermiuzjo, nuo jo 30 metrų atsiliko australas Flekas, dar atokiau bėgo vengras Kelneris ir amerikietis Blekas. Geriausias iš graikų bėgo atsilikęs 3 kilometrais. Bet A. Lermiuzjo po 30 km pasitraukė iš varžybų, tai leido Flekui išsiveržti į priekį. Nors neilgam: netrukus jį pasivijo graikas Spiras Luisas ir bėgo kartu. 37-ajame kilometre graikas ilgais žingsniais aplenkė australą ir tapo lyderiu. Jam įbėgus į stadioną, žiūrovai pastarojo vos nesugriovė ovacijomis, o S. Luisas buvo nešiojamas ant rankų.
Taip 23 metų laiškanešys iš Amarusi kaimo tapo Graikijos nacionaliniu didvyriu. Jį apipylė dovanomis, pažadėjo nemokamai metus maitinti vienas restoranas, kirpėjai – nemokamai kirpti ir skusti iki gyvenimo pabaigos. S. Luisas daugiau nebedalyvavo varžybose: nusipirko namelį, sukūrė šeimą ir kukliai ūkininkavo.

Amžinos idėjos

Bėgikė Dalia Matusevičienė, 1988-aisiais Seulo OŽ

Kiekvienos olimpinės žaidynės išskirtinės ir savitos, sako S. Strazdas. Vienos jų į istoriją įrašytos daugiau, kitos – mažiau, tačiau nė vienos nepraėjo nepastebėtos.
Pavyzdžiui, X olimpiada, 1932-aisiais vykusi Los Andžele, įspūdinga tuo, kad joje pasiekta net 116 olimpinių rekordų. Bet per XVII olimpines žaidynes, kurios buvo surengtos 1960 metais Romoje, dalyvius palaimino pats popiežius Jonas XXII, nors prieš pusantro tūkstančio metų Katalikų bažnyčia jas buvo uždraudusi. Į Romos olimpiadą atvyko net 5 348 sportininkai iš 883 šalių. Jie pagerino 74 olimpinius rekordus ir 27 pasaulio.
Savotiškai ypatingos buvo ir XXIV olimpinės žaidynės Pietų Korėjoje, Seule. Dauguma sporto ir politikos veikėjų tvirtino, kad šioje šalyje rengti žaidynes nevykęs sprendimas, dalis šalių net neturėjo jokių diplomatinių ryšių su Pietų Korėja. Po 1983 metų įvykių, kai SSRS teritorijoje buvo numuštas korėjiečių keleivinis lėktuvas, santykiai tarp šių šalių buvo ir taip jau pašliję, be to, žaidynes rengti Seule nepritarė ir Šiaurės Korėja bei Kuba. Tačiau nepaisant visų nesutarimų į XXIV olimpiadą suvažiavo 8 473 atletai iš 159 šalių. Šių žaidynių lygis buvo nepaprastai aukštas – pasiekti 104 olimpiniai rekordai, pagerinta 30 pasaulio rekordų.
Šiose žaidynėse buvo ir daug įdomių, ypatingų sportininkų. Seule dalyvavo 23 poros dvynių; jauniausia dalyvė buvo plaukikė Kruz – trylikos metų; mažiausias ir lengviausias buvo penkiolikmetis gimnastas Kijokas (ūgis – 138 cm, svoris – 32 kg); aukščiausias krepšininkas mūsų Arvydas Sabonis – 218 cm; sunkiausias sunkiaatletis – Zubrickis (166 kg).
Štai Barselona daugiau kaip 60 metų laukė savo eilės rengti olimpines žaidynes. Taigi kai 1992 metais XXV olimpiadą rengti pagaliau buvo patikėta Ispanijai, ji tapo daugiausia dalyvių 9 368 atletus – sukvietusia ir pačia ramiausia.
Graikijos filosofai tikėjo, kad fizinis grožis, jėga ir sveikata – ne vienintelės savybės, būtinos vyrui ir moteriai. Išugdytos fiziniais pratimais ir varžybomis, derinamos su moralinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, jos gali sukurti tobulą žmogų. Grąžinti žmonijai olimpines žaidynes, jų kilnias idėjas bandė ne vienas šviesus protas, ne viena garbi pasaulio asmenybė. 394 m. žaidynės buvo uždraustos, o po metų sugriauta Olimpija. Jos griuvėsiai ir olimpinės idėjos beveik pusantro tūkstančio metų glūdėjo užmarštyje, kol pagaliau vėl pavergė žmones. Olimpinių žaidynių gaivintojas Pjeras de Kubertenas, statydindamas teatrą ant senovės Graikijos tradicijų pamatų, suteikė jam naujų laikų architektūrinį pavidalą, atitinkantį šiuolaikinės civilizacijos kanonus ir kultūrą. Jis ieškojo būdų, kaip atgaivinti tobulo kūno kultą, gyvavusį antikos laikais. Jis atgaivino senovės Graikijos sporto žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijas, iškėlė jas iki religinio ritualo, išaukštino kilnios, garbingos sportinės kovos idėją, pavertė ją vyraujančia sporte.
„Ir šiais laikais tikrosios olimpizmo idėjos išreiškiamos per filosofiją, meną ir judesius. Olimpinėse žaidynėse savo prasmės ir vertės nėra praradęs ryšys tarp sporto varžybų ir atleto asmenybės ugdymo, sporto varžybų ir meno bei taikos. Ši sąsaja darosi vis svarbesnė ir tvirtesnė, – sako S. Strazdas. – Olimpinis sportas tebėra neatsiejama visuomenės kultūros dalis.“

Dovilė BARVIČIŪTĖ
Panevėžio-balsas-logo

Panevėžio balsas 4 psl.Panevėžio balsas 5 psl.