,,Visi bėgėjai jau atvyko finišan ir sužeistus, sulaužytus automobiliai atvežė, tik p. Anoliko nesulaukiame ir tarp sužeistų nerandame. Visi išsiskirstė. Stadionas ištuštėjo, o jo dar vis nėra. Užklausus telefonais, visi kontrolės punktai sakėsi nežino, nei vieno dviratininko kely nebesą. Tik naktį po 11 val. grįžo sušalęs ir išalkęs“, – taip 1924 m. apie Lietuvos valstybės debiutą olimpinėse žaidynėse rašė laikraštis ,,Sportas“. Citatos herojus – Isakas Anolikas, žydų kilmės Lietuvos sportininkas, daugkartinis šalies dviračių sporto čempionas, kurio nuopelnai dviračių sportui Holokausto metu svarbūs nebuvo. Dviračių sporto pirmeivis Lietuvoje sušaudytas IX forte.

Isakas Anolikas. Nuotr. iš iš Vytauto Žeimanto knygos ,,Lietuvos sporto klubas ,,Makabi“ 1916-2016″

Viena nesėkmė sekė kitą

Isakas Anolikas olimpinėse žaidynėse dalyvavo dukart – 1924 m. Paryžiuje ir 1928 m. Amsterdame. Kelias iki žaidynių Prancūzijos sostinėje buvo nelengvas. Į pirmąją olimpiadą atstovai buvo atrenkami kontrolinėse 115 kilometrų lenktynėse Kaunas-Marijampolė-Kaunas, kuriose varžėsi 17 sportininkų. Rungtynių favoritais laikyti Isakas Anolikas iš ,,Makabi“ klubo ir Juozas Vilpišauskas iš Lietuvos dviratininkų sąjungos.
Likus 26 km iki finišo, visas rungtynes pirmavusiam I. Anolikui, sulūžo dviračio balnelis, dėl ko jis negalėjo baigti distancijos. J. Vilpišauskas 30 minučių ilsėjosi, galvodamas, kad poilsio laikas į rungtynes neįskaičiuojamas. Dėl nesusipratimų stipriausiais pretendentais laikyti sportininkai nepasiekė gerų rezultatų, tad buvo surengtos analogiškos varžybos, kuriose pirmieji finišą pasiekė I. Anolikas bei J. Vilpišauskas. Jie išvyko į Paryžių, į pirmąsias Lietuvai olimpines žaidynes.
Tačiau Paryžiuje sunkumai nesibaigė. I. Anoliko ,,Brennabor“ ir J. Vilpišausko ,,Peugeot“  dviračių būklė dar iki atvykimo buvo prasta, tad jie kreipėsi į ,,Peugeot“ atstovybę. Ši pataisė J. Vilpišausko dviratį, o vokiškam Anoliko dviračiui detalių neturėjo. Visus turėtus pinigus I. Anolikas išleido naujam dviračiui, tad prie starto linijos jis stojo be atsarginių dalių, lydinčios komandos ir maisto atsargų.
J. Vilpišauskas 188 km distancijoje griūdamas susižeidė ir lenktynių tęsti negalėjo, o I. Anoliko dviračio padangas pradūrė akmenys. Sportininkas reikalingų dalių nesėkmingai mėgino pasiskolinti iš varžovų, tad galiausiai taip pat turėjo pasitraukti iš žaidynių.
Į Paryžių I. Anolikas grįžo traukiniu – vienas olimpiečio pagailėjęs prancūzas nupirko jam bilietą. Pasibaigus varžyboms, iš Kauno buvo pranešta, kad pinigai kelionės bilietams į Lietuvą dar tik renkami. Iš pradžių Lietuvos dviratininkai sumanė grįžti namo dviračiais, tačiau galiausiai pasiskolino pinigų iš Lietuvos atstovybės Prancūzijoje ir išvyko traukiniu.

Lietuvos sporto universiteto lektorė Daiva Majauskienė, dėstanti Kūno kultūros ir sporto istorijos kursą, pasakoja, kad nors Lietuvos sportininkų debiutas olimpinėse žaidynėse nebuvo sėkmingas, tačiau jų dalyvavimas – reikšmingas.

Daiva Majauskienė

Kaip atrodė pats pirmasis Lietuvos sportininkų startas olimpinėse žaidynėse Paryžiuje?

1924 m. leidžiamas žurnalas ,,Sportas“ pakankamai išsamiai aprašė dviratininkų atranką į žaidynes, o straipsnyje ,,Mūsų dviratininkai VIII Pasaulinėj Olimpiadoj“ išsamiai pasakojo apie dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Publikacijoje paminėta, kad dviratininkai liepos 21 d. naktį atvyko į Paryžių, o ryte jau pradėjo ruoštis rungtynėms. Paaiškėjo, jog ,,dviračiai tokioj tvarkoj, kad važiuoti su jais negalima. I. Anolikas jau vykdamas iš stoties, gailiai į savo ,,Brenabor“ žiūrėdamas, skundėsi, kad jis esąs sulūžęs ir net paprastą važiavimą vargu ar išlaikysiąs“.
Vis dėlto dviratininkai nuvyko į ,,Peugeot“ firmą, kurioje J. Vilpišausko dviratis buvo pataisytas, o I. Anolikas už paskutinius pinigus, nepasilikdamas nei pragyvenimui, nei kelionei atgal į Lietuvą, nusipirko  dviratį.  Mūsų dviratininkams nebuvo laiko nei išbandyti dviračius, nei pasitreniruoti.
„Sportas“ toliau rašė, kad iš ,,Peugeot“ jie ,,automobiliu skriste skrenda į Kolumbą, kad suspėtų  paimti numerį ir užplombuotų dviratį, nes jau yra visa valanda vėliau nuskirto Olimpinio Komiteto laiko“. Sportininkai spėjo: J. Vilpišauskas gavo 8 numerį, o I. Anolikas – 54.
Liepos 23 dieną 8 valandą ryte startavo 77 dviratininkai. ,,Visi dalyviai gerai aprengti vilnonėmis megztinėmis, gerai apsirūpinę kelionėj valgių ir ant nugaros po kelias atsargines šinas turi. Mūsiškiai, dėl pinigų stokos, tik plonas megztinėles begalėjo nusipirkti ir tas be kišenaičių. Tai kad ir išvyko be atsarginių šinų ir net bulkutės kišenėn nepasiėmė (p. Anolikas visą laiką aimanavo dėl valgio ir išvykstant būtinai norėjo pasiimti bulkutę su savim)“.
Nors varžybų trasa buvusi labai gera, tačiau akmenys pradūrė I. Anoliko dviračio padangas. Todėl jis varžybų tęsti nebegalėjo.

I. Anolikui teko išleisti paskutinius pinigus tam, kad įsigytų naują dviratį. Kiek tokios sąlygos buvo būdingos to meto sportui?

Lietuva gyveno šeštus nepriklausomybės metus. Didelė dalis visuomenės, anot sporto žurnalisto Jono Narbuto, ,,buvo net įsitikinusi, kad sportas kaip toks mūsų neskaitlingai tautai ir vos atsikūrusiai valstybei yra per didelė prabanga“. Sportą Lietuvoje populiarino tik keletas entuziastų. Tuo metu visiems Lietuvos sportininkams buvo sunkios sąlygos, kad ir tai pačiai futbolo komandai, kuri kartu su dviratininkais dalyvavo Paryžiaus olimpines žaidynėse.

I. Anolikas trasos olimpinėse žaidynėse nebaigė. Vis dėlto, kokia jo dalyvavimo olimpinėse žaidynėse reikšmė Lietuvai ir sportui?

Nors Lietuvos sportininkų debiutas žaidynėse nebuvo itin sėkmingas, tačiau jų dalyvavimas reikšmingas. Lietuvos sporto lyga, išsiuntusi į Paryžių sportininkus, tapo Tarptautinio olimpinio komiteto pripažintu nacionaliniu olimpiniu komitetu. Paryžiuje šalia kitų dalyvavusių valstybių vėliavų plevėsavo ir Lietuvos trispalvė, paminėtas Lietuvos vardas. Apie olimpiadą futbolininkas, lengvaatletis Stepas Garbačiauskas rašė: ,,1924 m. olimpiniai žaidimai Paryžiuje  buvo ne tik sportininkų šventė, bet ir atsistačiusių ir naujai įkurtų valstybių pasirodymas“. Be to, mūsų sportininkų dalyvavimas olimpinėse žaidynėse ne tik atkreipė Lietuvos valdžios dėmesį į sunkią sporto padėtį, bet prisidėjo prie sporto populiarinimo Lietuvoje.
I. Anolikas pirmasis Lietuvos sportininkas, kuris du kartus iš eilės dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Nežiūrint į sunkumus, patirtus Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, po ketverių metų jis vėl atstovavo Lietuvai Amsterdame. Dėl tokių entuziastų kaip I. Anolikas ar J. Vilpišauskas dviračių sportas Lietuvoje vis populiarėjo.

I. Anolikas buvo žydas, priklausė šios bendruomenės sporto klubui „Makabi“. Kaip plačioji visuomenė priėmė faktą, kad žydų kilmės asmuo atstovauja Lietuvai?

Tarpukario Lietuvoje apie dešimtadalį gyventojų sudarė žydai. Jie aktyviai dalyvavo Lietuvos sporte.  Iš tuometinės spaudos publikacijų galima daryti išvadą, kad tautinės nesantaikos tarp lietuvių ir žydų nebuvo arba labai retai įvykdavo kažkokie maži nesusipratimai. Iš pateikto straipsnio citatos matyti, kad I. Anolikas įvardijamas kaip „mūsiškis“.

Kiek, Jūsų nuomone, tokios gana herojiškos istorijos prisimenamos ir vertinamos Lietuvoje?

Žinant, kokiomis sąlygomis sportininkai vyko į Paryžiaus olimpines žaidynes, kokiomis sąlygomis jie dalyvavo, manau, kad pirmiesiems Lietuvos olimpiečiams skiriame per mažai dėmesio. Juk, anot dr. Artūro Poviliūno, buvusio Tautinio olimpinio komiteto vadovo, nors laikotarpis buvo sunkus, tačiau tai buvo didžio dvasinio pakilimo, iniciatyvos, vienybės metai, kai žodžiai ,,Vardan tos Lietuvos“ turėjo tikrą, ne butaforinę prasmę.
Vos praėjus ketveriems metams po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, Lietuvoje įvyko pirmasis Lietuvos dviračių čempionatas, o praėjus dar dvejiems metams šalies sportininkai pirmą kartą dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Į jas buvo išsiųsta futbolo komanda ir du dviratininkai – I. Anolikas ir J. Vilpišauskas. Žinoma, dėl Lietuvos sporto organizatorių patirties stokos buvo organizacinių nesklandumų. ,,Sporto“ laikraštyje rašyta taip: ,,Ir vėl, kaip ir futbolininkai, mūsų dviratininkai telegramomis per Lietuvos Sporto Lygą lyg į gaisrą buvo sušaukti Kaunan, kad skubiai vyktų Paryžiun“.

Laisvės al. 3, kur treniruodavosi I. Anolikas, kažkada buvo pirmasis dviračių trekas Lietuvoje. Kokios ten buvo treniravimosi sąlygos?

1925 m. birželio 14 d. Kaune buvo atidarytas pirmasis laikinas medinis trekas, kurį įrengė Lietuvos dviratininkų sąjunga (LDS). To meto spaudoje rašyta: ,,Dviračių sportas Lietuvoje pastaruoju laiku smarkiai pasistūmė priekin. Yra pastatytas (nors ir mažas) pirmas Lietuvoje specialus trekas dviračių lenktynėms, dviračių sportu pradėjo domėtis visos be išimties sporto  organizacijos Kaune ir kai kurios provincijoje; dviračių lenktynės sutraukia  veik ne mažiau žiūrėtojų, kaip ir futbolas“.
Žinoma, kad treke buvo įrengta dirbtuvė dviračiams ir motociklams taisyti, apie 20 dviračių pasivažinėti tiek pačiame treke, tiek mieste, persirengimo kambarys, kavinė bei vieta orkestrui.

Dviračių trekas 1925 m. Lietuvos sporto muziejaus fondų archyv.

Ar žmonėms buvo įdomios dviračių varžybos? Kiek populiarumo jos sulaukdavo?

1925 m. birželio 14 d., atidarant treką, įvyko pirmosios varžybos. Lijo, todėl trekas buvo slidus. Varžybas susirinko stebėti per 350 žiūrovų, dalyvavo 16 dviratininkų. Po dviejų savaičių vykusias varžybas stebėjo jau per 500 žiūrovų, dalyvavo 14 dviratininkų iš įvairių sporto klubų Lietuvoje.
Štai liepos 12 d. treke įvyko pirmosios tarptautinės dviračių lenktynės, kuriose dalyvavo A. Stoepke (Rytų Prūsija) E. Nikolaus (Karaliaučius). Varžybas dar daugiau – apie 1500 žiūrovų. Laimėjo Kauno komanda (I. Anolikas ir J. Vilpišauskas), nes Nikolaus du kartus krito.
Anot sporto istoriko Algimanto Bertašiaus, treke varžybos vykdavo kiekvieną savaitgalį, jis veikė iki dviejų metų.

Lietuvos čempionato 3 km treko lenktynės. Pirmas iš kairės – Vladas Jankauskas, 1928 m. Amsterdamo olimpinių žaidynių dalyvis. Kiti nuotraukoje esantys asmenys nenustatyti.

Naciams okupavus Lietuvą, 1943 m. I. Anolikas sušaudytas Kauno IX forte. Dviratininkui bus įdėtas ,,Atminimo akmuo“  memorialinė plytelė gatvės grindinyje, montuojama šalia Holokausto aukų namų ar vietų, kuriose šie žmonės mokėsi ar dirbo. Memorialinė plytelė I. Anolikui atminti atsiras Kaune, ties Laisvės al. 3 ir Krėvos g.  kampu, kur 1925 m., atidarius velodromą, I. Anolikas ruošdavosi olimpinėms žaidynėms ir nacionalinėms varžyboms.

Daumantė Baranauskaitė
http://manoteises.lt