Sportas graikų Antikoje

Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje atletai iš SSRS ir jos sateličių dominavo daugelyje sporto pasaulio šakų. Šiandien egzistuoja jau tik viena sporto imperija – JAV. Bet pastaraisiais metais, pavyzdžiui, kad ir Afrikos valstybės randa vis daugiau talentų, o ateinantis amžius galbūt galėtų tapti kinų sporto amžiumi. Tačiau kas šiandien dar kalba apie graikus?! Krepšinį jie žaidžia neblogai, ir lengvojoje atletikoje „Elada“ retkarčiais iškelia gerą sportininką – bet tai ir viskas.
Dabartinė sportinių apdovanojimų statistika visgi apgauna: vargu ar dar kokia tauta yra tiek formavusi sporto pasaulį kaip graikai. Jie mums paliko ne tik filosofiją, abėcėlę ir krūvą tarptautinių žodžių – jie „išrado“ reguliarias sporto varžybas su nugalėtojų pagerbimu, teisėjais, žiūrovais ir t. t.; jie pirmieji sukūrė tipiškas sporto vietas, kaip antai „stadioną“, kur ir šiandien teberengiama daugelis varžybų; iš jų kilusi aibė šakų, kaip kad šuolis į tolį arba disko ir ieties metimas; ir didžiausias visų laikų pasaulio sporto renginys – olimpinės žaidynės su nūnai apie 10 tūkstančių dalyvaujančių atletų – yra tiesioginis antikos graikų palikimas: ketverių metų ritmas, palyginti tolimas sportininkų atvykimo kelias, šventiškas atletų įžygiavimas, olimpinė taika ir, žinoma, pavadinimas, – visa tai perimta iš jų.
Už daug ką turime dėkoti graikams kaip mūsų sporto protėviams. Žinoma, sportas augo ir iš dalies smarkiai pasikeitė. Žvilgsnis į antikos graikų sportą parodys mūsų sportines šaknis ir tai, ką praktikavo tik helenai.

Apie jaučių žaidynes ir numirėlių šventes

Nors graikai buvo nepaprastai sportu susižavėjusi nacija, vis dėlto sporto tėvynės reikia ieškoti ne šioje vienoje šalyje – ko gero, kiekviena tauta kada nors sukūrė savą „nenaudingo“ kūniško žaidimo ir sportinių varžybų formą.

Turbūt seniausiai sportas pradėtas vaizduoti Egipte – tai šauliai iš lanko žirgų kinkinyje. Kai kurie faraonai šaudyme iš lanko pasiekdavo didelio meistriškumo.

Pirmieji liudijimai apie sportinę veiklą Graikijoje pasiekė mus iš II tūkstantmečio pr. Kr. pradžios. Minojo kultūroje su centru Kreta visų pirma buvo mėgstamos kumštynės ir jaučių žaidynės.

Be abejo, peršokti laisvai bėgantį gyvulį buvo religinis arba kultiškai motyvuotas veiksmas. Galima tik spėlioti, kad ant jaučio buvo atliekamas persivertimas, panašiai kaip šiandieninio gimnastikos šuolio per vadinamąjį „ožį“ atveju – šiaip ar taip, ne visai nepavojingas.
Mikėnų laikotarpiu (apie 1000 m. pr. Kr.) pirmąkart susiduriame su bėgimu ir vežimų lenktynėmis.

Pastarųjų reikšmė atsispindi net Homero „Iliadoje“. Ten tarp aprašytų sporto rūšių daugiausia vietos užima vežimų lenktynės (391 eilutė), – gyvos Homero kalbos dėka tai pirmasis istorijoje „sporto reportažas“. Beje, Homeras dar kaip savaime suprantamą dalyką prie sporto rūšių priskiria ginkluotą dvikovą.
Helenų didžiųjų sporto švenčių pradžia maždaug nuo 800 m. pr. Kr. tikriausiai yra laidojimo iškilmės. Aukštų asmenybių laidotuvėse, kaip spėjama, reikėjo nuraminti velionio sielą. Iš pradžių prie kapo kaip auką žudydavo karo belaisvį (to pavyzdys yra 23 „Iliados“ knygoje), vėliau pasitenkinta dvikova už gyvybę ir mirtį – Romos gladiatorių kovos galbūt tėra vėlyvas šios praktikos aidas.

Galiausiai liko tik daugiau ar mažiau kruvinos varžybos. Nelabai sportines graikų sporto renginių šaknis nurodo ir tam parinkta sąvoka agon, kuri iš tikrųjų reiškia tik „susirinkimą“.
Greta socialinio sporto charakterio čia reikia paminėti ir dievų kultą. Visi susirinkimai, taigi ir sportinės varžybos vyko globojant dievybėms. Keturios svarbiausios sporto šventės, Panheleninės žaidynės prie Olimpijos, Istmo, Delfų ir Nemėjos buvo rengiamos kulto vietose. Pavyzdžiui, Olimpijoje jau III tūkstantmetį pr. Kr. dievų valdovės garbei buvo iškilmingai atliekamos apeigos, ten buvo pastatyta Heros šventykla – dar anksčiau negu Dzeuso. Panheleninės žaidynės iš tiesų buvo labiau kulto šventės su sportiniais priedėliais: štai olimpinių žaidynių metu V a. pr. Kr. atletai pradžioje prisiekdavo prieš Dzeuso statulą, ketvirtą dieną vykdavo procesija ir buvo atnašaujama didelė auka aukščiausiajam dievui, šeštą dieną žaidynės būdavo uždaromos nugalėtojų pagerbimu Dzeuso šventykloje.

Istmo žaidynės vykdavo jūrų dievo Poseidono garbei, Delfų – įžymaus orakulo vietoje ir išsirutuliojo iš Apolono šventės; varžybos Nemėjos slėnyje buvo rengiamos Dzeuso garbei, o per Didžiąsias Panatėnų žaidynes buvo pagerbiama miesto deivė Atėnė. Tad neatsitiktinai, IV a. po Kr. įsitvirtinus krikščionybei, buvo paskelbta ir pagoniškų Panheleninių žaidynių pabaiga. Teodosijus 393 m. (po daugiau nei 1100 metų egzistavimo!) olimpiadą panaikino.
Nors šių laikų olimpinių žaidynių kūrėjai pasinaudojo daug kuo, kaip kad žaidynių ritmu (Olimpijoje ir Delfuose kas ketveri metai), į religinį kontekstą, suprantama, visai nebuvo atsižvelgta. Baronas Pierre’as de Coubertinas, šiuolaikinių olimpiadų tėvas prancūzas, pirmiausia kaip didis humanistas turėjo sporto pedagogikos ir taikios politikos idealus.

Baronas Pierre’as de Coubertinas

Religija jo nelabai domino. Coubertiną pirmiausia sužavėjo mintis, kad susieina sportininkai iš visiškai skirtingų šalių ir taikiai varžosi. Antikoje tai buvo laisvi graikai (tik vyrai) iš viso graikiško pasaulio, visa kita juk buvo tik „barbarai“. Vėliau buvo leista dalyvauti ir romėnams (okupacinė valdžia). Didelis senovės graikų civilizacijos laimėjimas buvo šventinės taikos paskelbimas. Kitaip atletai ir žiūrovai negalėtų užtikrintai pasiekti varžybų vietų. Taika įsigaliodavo, kai tik specialūs pasiuntiniai paskelbdavo tikslią žaidynių rengimo datą ir, pavyzdžiui, Olimpijoje trukdavo nuo trijų iki keturių mėnesių. Bet apie visišką ginklų tylą kalbėti nebuvo galima.
Šiandien sportas tautas jungia labiau, nei tai buvo įmanoma antikoje. Bet ne taip, kaip tuomet, jis tapo savitu reiškiniu visuomenėje: nors sportas kartais turi daug ko bendra su prekyba, pramone, reklama, pramogomis, o kartais ir su politika, bet kas gi šiandien sieja religiją ir sportą arba muziką ir sportą? Graikijoje visuomeniniai fenomenai dar nebuvo taip griežtai atskiriami. Tai aišku iš to, kad, pavyzdžiui, graikas nelabai skyrė, ar kalbama apie pergalę atletų, ar muzikinėse varžybose – abejos buvo lygiai sportiškos, tad olimpinėse žaidynėse galėjo vykti ir šauklių bei trimitininkų varžybos.

Atletai ir jų sportas

Kai po 26 olimpinių vasaros žaidynių tapo neįmanoma žvilgsniu aprėpti daugybės olimpiadose vykstančių varžybų (apie 300 finalų – netrukus tikriausiai bus įteikiama 1000 medalių!), antikoje buvo palyginti mažai sporto rūšių, kuriose buvo išmėginamos jėgos. Toli gražu ne visos tuomet žinomos sporto šakos (pvz., plaukimas) buvo įtrauktas į agonų, sportinių varžybų, programą.
Iš esmės graikai skyrė „hipines“ (nuo gr. hippos – arklys) ir „gimnines“ (nuo gr. gymnos – nuogas) šakas, taigi vežimų bei žirgų lenktynes ir atletų rungtynes siauresniąja prasme. Sąvoką „gimninis“ galima paaiškinti tiesiog tuo, kad visi sportininkai rungtyniavo visiškai nuogi.

Per agonus dažniausiai iš pradžių buvo varžomasi bėgant. Žinoma, bėgimas kaip toks nėra graikų išradimas. Bet jie įvedė stadijų bėgimą, rungtį, kuri labai primena šiuolaikines. Trumpas nuotolis buvo bėgamas išilgai stadiono – vos 200 metrų. Tačiau helenai nežinojo bėgimo ratu – dvigubą nuotolį jie bėgo iki posūkio ir ten tiesiog apsisukdavo. Ilgųjų nuotolių bėgimas apimdavo apie 20 stadijų, t. y. apie 4 kilometrus. Antikoje būta ginkluoto bėgimo, kai sportininkai turėjo rungtis su skydu (ankstesniais laikais dar ir su kita ginkluote).

Taigi sportas labai artimas kariniam lavinimui, iš kurio, be abejo, išsirutuliojo kai kurios sporto šakos. Beje, maratonas, kuris mums šiandien skamba ypač graikiškai, yra šiuolaikinė Coubertino išmonė, neturinti tiesioginio sportinio analogo antikoje.
Gimninio sporto širdis, žinoma, buvo kovos sportas, pelnęs žiūrovų palankumą ir ypač aukštai vertinamas. Čia ir vėl galima aiškiai atpažinti sąsajas su kariškomis pratybomis. Varžydavosi ne tik atletai iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių – šios sporto šakos buvo pripažįstamos ir aukštosios visuomenės. Ypač gerai čia pasirodydavo karingieji spartiečiai.
Imtynėse, priešingai nei šiandien, nebuvo svorio kategorijų, todėl šioje šakoje dominavo sunkiasvoriai raumenų kolosai.

Norint nugalėti, reikėjo triskart pargriauti priešininką ant žemės. Buvo leidžiama nutverti už bet kurios kūno vietos, ir tai panėšėjo į šiandienines laisvąsias imtynes (o ne graikų–romėnų (klasikines) imtynes, kuriose leidžiama griebti tik aukščiau juostos). Galūnių sukimas, smaugimas ir kitas „nesportiškas elgesys“ buvo draudžiami. Vis dėlto dažnai būdavo prieinama iki kruvinų sužalojimų.
Kumštynės turėtų būti tokios pat senos kaip imtynės.

Graikai kovoms ranką (pirštų ne) ir riešą apsivyniodavo apie 3 m ilgio odos diržu. Vėliau imtas naudoti dar ir papildomas odos pastorinimas apie plaštakos sąnarį (taigi smūgio paviršių). Jis taikomas ne tik rankai apsaugoti, bet ir priešininkui sužeisti.

Tik per pratybas buvo nešiojama savotiška pirštinė ir ausų apsauga. Tie daugiausia kruvini susirėmimai su sunkokais sužeidimais pasibaigdavo tik atletui nesugebant kovoti arba savanoriškai pasidavus.
Kartais kovos buvo padaromos įdomesnės tuo, kad abu konkurentus surišdavo vieną su kitu ir taip sutrukdydavo išsilenkti smūgių ir pabėgti.
Pagaliau sudėtingiausios ir žiauriausios buvo pankrationo (verstina kaip „visiškas užvaldymas“) varžybos.

Priešininkas visomis įmanomomis priemonėmis turėjo būti išvestas iš rikiuotės. Dažniausiai kovos pasibaigdavo ant žemės. Buvo leidžiama beveik viskas: išnarinti, sužaloti prispaudžiant, smeigti ir pan. – iškildavo visas „natūralus“, archajinis žmogaus brutalumas.

Kai kurie kovotojai įvaldydavo ypatingą techniką, kaip kad Sostratas iš Sikiono (IV a. pr. Kr.). Apie jį sakyta: „Jis sugriebdavo priešininką už rankų, spausdavo jas ir tol nepaleisdavo, kol pastebėdavo, kad šis pasiduoda“ [6]. Kaip ir kumštynėse, čia irgi, nors ir labai retai, pasitaikydavo mirties atvejų. Žiauriojo pankrationo šiandien nebėra olimpiadų programoje, o Vakarų šalyse moderni jo forma yra kečas. Į šią kovą panašus ir iš JAV kilęs restlingas, bet tai yra grynas vaidybinis renginys, be kokio nors tikro rungtyniavimo ir, žinoma, visiškai be kraujo.
Kur kas artimesnis mums yra pentatlonas, penkiakovė. Ją sudarė bėgimas, imtynės, šuolis į tolį, disko ir ieties metimas – paskutinieji trys įėjo tik į penkiakovės rungtį ir nebuvo savarankiškomis sporto šakomis. Ši įvairovė irgi nesunkiai kildinama iš karinių pratybų. Graikai buvo pirmieji, surengę tokias daugiakoves kaip varžybų rūšį. Jie išrado disko, maždaug penkis kilogramus sveriančio bronzos skritulio, metimą.

Sviedimo technikos šiandien tiksliai atkurti nebeįmanoma. Dėl to, kad nebuvo apsauginių įrenginių, tarp žiūrovų nuo tokio metalo luito būta ir žuvusių. Graikų šuolis į tolį atrodė visai kitaip nei šiandien: atletas vieną po kito atlikdavo penkis šuolius iš vietos (arba „šoksnius“) į išpurentą plotą. Rankose reikėjo turėti svorius, turbūt skydo ir ieties rudimentus. Senasis ieties metimas nuo šiandieninio skyrėsi. Žmogaus ūgio ietis per vidurį buvo apvyniota virve su kilpa, į kurią atletas įkišdavo smilių ir didįjį pirštą.

Sportininkai ką tik minėtose lengvosios atletikos rungtyse turėjo pasiekti gerų rezultatų, todėl penkiakovę užbaigiančioms imtynėms sunkiasvorių atletų nelabai reikėjo. Penkiakovininkai veikiau buvo panašūs į lieknus, bet raumeningus šių dienų dešimtkovininkus. Galutinis nugalėtojas buvo išaiškinamas sudėtinga sistema, kombinacija iš geriausiųjų išėjimo į tolesnes varžybas, blogesniųjų iškritimo ir nokauto sistemos.
Greta gimniško kovos sporto žiūrovai ypač mėgo vežimų ir žirgų lenktynes – netgi šventinių žaidynių atrakcionai (tokį susidomėjimą vėl aptinkame romėnų žaidynėse su gladiatorių kovomis ir vežimų lenktynėmis).

Iki graikų tokios lenktynės aiškiai niekad neminimos, nors kai kurios antikos tautos, tokios kaip hetitai, dėl žirgų tiesiog kraustėsi iš proto. Homero „Iliadoje“, kaip minėta, šioms sporto šakoms skirta nemaža dėmesio. Kadangi žirgininkystė ir tuomet jau nebuvo visai pigi, varžybos su žirgais buvo kilmingųjų ir aristokratų sritis. Amžiams bėgant atsirasdavo įvairių sporto šakų, pavyzdžiui, Olimpijoje – keturių žirgų kinkinys, lenktynių žirgas, dvikinkis mulų vežimas, kumelių lenktynės, keturių kumeliukų kinkinys, kumeliukų lenktynės ir kitkas. Šiose lenktynėse daugiausia laimėdavo spartiečiai ir atėniečiai.
Kas gi būdavo atletais? Festivaliuose (šventinėse žaidynėse) galėjo dalyvauti visi laisvi graikų vyrai, o vėliau, kaip minėta, ir romėnai. Skiriami buvo tik jaunuoliai ir suaugę vyrai. Amžiaus riba buvo apie 18 metų ir varžybų teisėjai čia skirstydavo iš akies (tikslių gimimo duomenų graikai nežinojo). Iš dalyvaujančiųjų ir tuomet jau išsiskirdavo geriausi sportininkai: labiausiai sekėsi Leonidui iš Rodo, kuris 164–152 m. pr. Kr. karaliavo bėgime ir keturis kartus laimėjo visas tris rungtis. Antroje VI a. pr. Kr. pusėje niekas neprilygo imtynininkui Milonui iš Krotono – šis milžiniškas stipruolis pasiekė didžiulių valgymo rekordų (esą jis užsikėlė keturmetį jautį ant pečių, užmušė smūgiu į tarpuragį ir suvalgė vienu ypu!). Teogenas iš Taso išliko nenugalėtas 22 metus kumštynėse. Kas vienoje šakoje nugalėdavo per visus keturis svarbius agonus, gaudavo Periodonikės garbės titulą, panašiai kaip „Didžiojo šalmo“ programoje (pergalė svarbiausiose lauko teniso metų pirmenybėse).
Varžybų metu per vasaros pusmetį kai kurie atletai nuolat keliavo iš vieno renginio į kitą. Nes laimėti buvo galima daug: greta įvairių pergalės vainikų (medaliai dar nebuvo įteikiami) nugalėtojų laukė didelė visuomeninė garbė, kaip kad visą gyvenimą trunkantis viešas valgydinimas. Kaip prizą dažnai buvo galima laimėti brangaus alyvų aliejaus, pavyzdžiui, stadijų bėgimo nugalėtojui Olimpijos žaidynėse – 100 amforų aliejaus (tai maždaug atitinka trigubą amatininko metinį atlyginimą). Kai kurie miestai savo nugalėtojus pagerbdavo žmogaus dydžio atletų statulomis, kurių vertė prilygo amatininko dešimties metų triūsui.

Žiūrovai, sporto vietos ir pratybos

Graikai dievino sportą, netgi buvo galima nustatyti pirmuosius sporto turizmo požymius. Tik ištekėjusioms moterims buvo draudžiama lankytis kai kurių žaidynių rungtyse, kaip kad Olimpijoje (galbūt ir tai turi kultinį pagrindą). Stadionas, šis graikų išradimas, buvo gerai pritaikytas žiūrovų poreikiams: sėdint ant laiptuotų akmeninių suolų, buvo galima tiesiogiai stebėti varžybų vyksmą. Iš pradžių žiūrovų suolai ėjo tik lygiagrečiai vos 200 m ilgio varžybų plotui, tik vėliau (Romos laikais) buvo statomi stadionai su visiškai apjuosiančiomis tribūnomis (romėnų toliau vystyti iki amfiteatrų).

Helenai intensyviai dalyvavo ir treniruotėse. Buvo atskiriamas treneris tikrąja prasme (paidotribas) ir gimnastas. Pastarasis greta praktinio ir specialaus treniravimo išmanė ir fizioterapiją, taikė dietas ir masažavo. Jie turėjo išmanyti psichologinės motyvacijos meną, įvaldyti retoriką ir susipažinti su fiziognomija. Pagaliau greta buvo gydytojas su gydomaisiais gėrimais, injekcijomis ir trauklapiais.
Treniruotasi gimnazijoje (gr. gymnasion), kurioje iš pradžių vyko jaunimo karinis grūdinimas.

Treniruotė gimnazijoje (gr. gymnasion), vyksta jaunimo karinis mokymas

Be bėgimo tako, buvo ir imtynių aikštė, pratybų salės ir maudyklės. Gimnazija tapo sportinio ugdymo centru, o vėliau išaugo iki miesto socialinio centro. Čia buvo ne tik treniruojama, bet vykdavo ir didžioji viešojo gyvenimo dalis. Nors sportas ir buvo atviras visiems, tik privilegijuotieji galėdavo įtaisyti savo atžalas į gimnaziją, taigi priėjimą prie treniravimosi vietų lėmė priklausomybė aukštiesiems sluoksniams.
Amžiams bėgant gimnazijos užduotys keitėsi iš pagrindų: iš kūno treniruočių vietos ji tapo dvasinio ugdymo vieta. Tai irgi siejasi su karyba. Didėjant samdinių kariuomenėms masinis fizinis jaunimo grūdinimas tapo mažiau reikalingas. Gimnazijoje vis daugiau atsirado laisvos vietos dvasiniam ugdymui. Platono ir Aristotelio laikais IV a. pr. Kr. šis procesas jau buvo beveik pasibaigęs. Akademija (pavadinta pagal Akademą), Platono veiklos vieta, iš tikrųjų pradžioje buvo tik paprasta gimnazija. Greta akademijos ir gimnazijos iš graikų sporto vietų galima atsekti dar ir trečią ugdymo įstaigos sąvoką – licėjų, kuri kilo iš Aristotelio įsteigtos mokyklos, pavadintos Likėjo vardu. Žinoma, graikai iš gimnazijos visiškai neišstūmė sportinio treniravimo. Sujungti sportinį ir dvasinį treniravimą jiems nebuvo sunku.

Straipsnio autorius Holger Lahayne
Vertė Zigmantas Ardickas