OLIMPIADA

Terminas ,,Olimpiada” reiškia ketverių iš eilės metų periodą. Olimpiada prasideda vienos Olimpiados žaidynių atidarymu ir baigiasi kitos Olimpiados žaidynių atidarymų. Tuo atveju, jei kurios nors žaidynės neįvyksta, vis tiek ji apima ketverių metų periodą nuo prieš tai buvusios Olimpiados pradžios. Ji skaičiuojama nuo pirmųjų naujosios eros olimpinių žaidynių, kurios buvo surengtos 1896 m. Atėnuose.

OLIMPINIS SIMBOLIS

olimpines3

Olimpinis simbolis yra penki vienos arba skirtingų spalvų olimpiniai žiedai, naudojami vieni patys. Penkios žiedų spalvos turi būtinai būti tokios: mėlyna, geltona, juoda, žalia, raudona. Žiedai sunerti iš kairės į dešinę. Mėlynas, juodas ir raudonas žiedai yra viršuje, o geltonas ir žalias – apačioje. Visa geometrinė figūra artima taisyklingai trapecijai, kurios mažesnis pagrindas yra apačioje.
Šis olimpinis simbolis reiškia penkių žemynų ir viso pasaulio sportininkų susitikimą olimpinėse žaidynėse.

OLIMPINĖ VĖLIAVA

cropped-ol-veliava.jpg
Olimpinė vėliava yra balto fono be spalvų. Jos centre – penkiaspalvis olimpinis simbolis. Baltas fonas simbolizuoja taiką Olimpinių žaidynių metu, o žiedai – penkis žemynus: Australiją ir Okeaniją, Aziją, Afriką, Europą, Ameriką.
1913 m. olimpinę vėliavą suprojektavo prancūzas Pierre de Coubertin. Vėliava buvo pasiūta Paryžiuje, jos ilgis yra 3 m, o plotis – 2 m. Pirmą kartą Olimpinė vėliava buvo iškelta 1920 m. per Antverpeno olimpines žaidynes.

Olimpinis šūkis (devizas)
,,CITIUS. ALTIUS. FORTIUS.”

citius

Olimpinis šūkis – (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau.) yra šūkis kurį 1894 m. pasiūlė Pierre de Coubertin. Šūkio idėja pasiskolino iš Dominikonų kunigo Henri Didon  (H. Didon norėdamas paskatinti moksleivius tobulėti, akcentuoti fizinės ir dvasinės harmonijos svarbą, 1891 m. kovo 7 d. panaudojo šūkį Citius. Altius. Fortius atidarant Arenele mokyklos sporto šventę). Nuo 1920 m. šūkis yra sudedamoji Olimpinių Žaidynių emblemos (Olimpinių žiedų) dalis.
Olimpinis šūkis kiekvieną kviečia siekti aukštumų įveikiant ir pralenkiant pačiam save ne tik varžybų arenose, bet ir gyvenime. Esmė – asmeninio tobulumo siekis, kuris nebūtinai turi sutapti su siekiu nugalėti varžovą.
Greičiau – būk greitesnis, pranašesnis sporto varžybose;
Aukščiau – būk aukštesnės moralės;
Tvirčiau – būk stipresnis, tvirtesnis kovoje su gyvenimo sunkumais ir negerovėmis.

Olimpinis himnas
Olimpinis himnas tai himnas, kurį 1958 m. 55-ojoje Tokijo sesijoje patvirtino tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) ir kuriuo partitūra saugoma TOK būstinėje. Šis himnas – tai iškilminga giesmė ,,Olimpinė kantata”.

Olimpinė ugnis

7658509

Olimpinė ugnis – tai TOK’o leidimu Olimpijoje uždegta ir į žaidynių vietą atnešta ugnis, kuri simbolizuoja kilnius siekius, taiką, draugystę, vienybę. Ugnies uždegimas Olimpijoje, olimpinio deglo estafetė – tai olimpinių žaidynių preliudija.

Olimpinis deglas (fakelas)

SNF27TOR1-682a_1334611a
Olimpinis deglas (fakelas) tai fakelas, kuriame dega olimpinė ugnis.
Dabartinis olimpinis deglas yra laikomas Senovės Graikijos medinio deglo interpretacija.

Antikinis deglas

Jis yra gaminamas pagal modernias technologijas.
Deglo estafetėje (nešant ugnį į olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją) dalyvauja tūkstančiai sportininkų, kitų sričių įžymybių ir paprastų sporto mėgėjų. Tam tikrą ugnies kelionės atkarpą fakelo nešėjas įveikia bėgdamas, po to perduoda ugnį kitam estafetės dalyviui.
Deglas skatina žingeidumą ir norą pažinti kitus.

Sporto šakos
Olimpinių žaidynių programoje turi būti ne mažiau kaip 15 olimpinių sporto šakų. Žiemos olimpinėse žaidynėse toks minimumas nenustatomas.

Olimpinis medalis

londono-olimpiados-aukso-medalis-5016d10e08a59
Olimpinis medalis tai TOK nustatytos formos medalis, kurio vienoje pusėje pavaizduota pergalės deivė Nikė su lauru vainiku, kitoje – sporto šakos vaizdas bei olimpinių žaidynių emblema.

Olimpinis talismanas

8C911C2D
Olimpinis talismanas tai simbolis pagal prietarus teikiantis žmogui laimę, pasisekimą, saugo nuo nelaimės, priešo kėslų. Kiekvienos žaidynės turi savo talismaną, kuris neša laimę ir sėkmę sportininkams, bei mėgėjams.

Olimpinė emblema

Rio
Olimpinė emblema tai olimpinis sutartinis ženklas, kurį sudaro olimpinio simbolio (penki žiedai) ir kito skiriamojo ženklo derinys. Kiekvienų olimpinių žaidynių sutartinėje emblemoje yra olimpinis simbolis, olimpinio miesto simbolis, to miesto pavadinimas ir tų žaidynių rengimo metai.

Olimpinių žaidynių istorija

Olimpinės žaidynės nuo 779 m. prieš m. e. iki 1896 m.

Antikinės olimpinės žaidynės

Kiekvienų olimpinių žaidynių iškilmingame atidarymo parade pirmoji žygiuoja Graikijos delegacija. Kitų šalių delegacijos rikiuojasi abėcėlės tvarka. Graikijos sportininkams daroma tokia išimtis todėl, kad jų šalis – olimpiadų tėvynė.

Elidės karalius Ifitas, kurio teritorijoje buvo Olimpijos miestelis, siekdamas, kad graikų valstybės liautųsi tarpusavyje kariavusios, nutarė rengti ,,atletų varžybas Olimpijoje”. Tai buvo 884 m. pieš. m. e. Vėliau žaidynės buvo rengiamos kas ketverius metus, ,,tarp pjūties ir vynuogių rinkimo”, per pirmą mėnulio pilnatį, po vasaros saulėgrąžos.

Olimpija

Iš pradžių rungtyniavo tik Peloponeso, kuriame buvo Elidės sritis, dorėnų gentys, vėliau įsijungė kitos Graikijos sritys, Kretos, Rodos salos, Mažosios Azijos Lidijos ir netgi Juodosios jūros pakrantėse gyvenę graikų kolonistai.

776 m. prieš m. e. žaidynės jau buvo pripažintos visoje Graikijoje,  olimpinių nugalėtojų – olimpiokų – vardai išgraviruojami marmuro kolonose, pastatytose Alfėjaus upės pakrantėje. Iš jų sužinome ir pirmąjį nugalėtoją – tai Korebas, virėjas iš Elidės, laimėjęs 1 stadijos (192,27) bėgimą.

Antikinių olimpinių žaidynių vykimo vieta

724 m. prieš m. e. į olimpines žaidynes įtrauktas dviejų stadijų bėgimas (384m), po ketverių metų – dolikodromas, 24 stadijų (4714m) bėgimas. 708 m. prieš m. e. atsirado pentatlonas (penkiakovė: stadijos bėgimas, šuolis į tolį, disko, ieties metimas, imtynės), 668 m. prijungtos buvo muštynės. 680 m. pradėtos rengti pakinkytų žirgų, laukinių arklių ar mulų lenktynės. Dažniausiai važiuodavo vergai, o nugalėtojų laurų vainiką gaudavo to gyvulio savininkas.

Aprašymą apie olimpines žaidynes mums paliko Homeras ,,Iliadoje”, 23-oje giesmėje. Ten kalbama apie žaidynes, kurias surengė Aschilas žuvusio Patroklo garbei.

Iš pradžių žaidynės vykdavo vieną dieną, nuo 472 m. prieš m. e. – 3 dienas, o kartu su šventėmis 5 dienas. Varžybos vykdavo pusiau ovaliniame stadione, kurio 215 m, o plotis – 30 m. Žiūrovai stebėdavo varžybas nuo aukšto pylimo, įžymieji svečiai sėdėdavo ant balto marmuro kėdžių. Į žaidynes susirinkdavo 40-60 tūkstančių žiūrovų.

Žaidynių metu būdavo nutraukiami karai, draudžiama užpulti vykstančius į Olimpiadą atletus. ,,Šventas paliaubas” tik vieną kartą sulaužė Arkadijos graikai, kurie per 103 Olimpiadą (368 m. prieš m. e.) užėmė Olimpiją. Dėl šito įvykio jie buvo ilgam pašalinti iš olimpinių žaidynių.

Žaidynėse galėjo dalyvauti tik laisvas pilietis, nepadaręs jokio nusikaltimo, šventvagystės, neburnojęs prieš dievą. Todėl prieš pristatydamas atletus informatorius klausdavo ar neprieštarauja žiūrovai, kad šis atletas doras ir garbingas pilietis. Tiesa, užkariavus Graikiją romėnams, tradicija buvo sulaužyta ir olimpinėse žaidynėse dalyvavo ir svetimšaliai, iš jų imperatoriai Tiberijus ir Neronas.

394 m. ,, Rytų ir Vakarų imperatorius” Teodosijus I, arkivyskupo Ambruazo įtikintas, kad žaidynės yra pagrindinis pagonybės šaltinis, trukdantis plisti krikščionybei, uždraudė olimpiadas. Po metų per bizantiečių gotų kautynes Alfėjaus krantuose Olimpija buvo sugriauta, o 426 m. Teodosijus II įsakė visiškai sunaikinti pagonių šventyklų likučius. Dar po 100 metų Olimpija ištiko du žemės drebėjimai, nelauktai išsiliejo Alfėjaus ir Kladėjaus upės, kurios viską palaidojo po smėliu ir dumblu. Ilgiems amžiams buvo palaidotos ir olimpinės idėjos.

1793 m. atgaivinti olimpines žaidynes siūlė vienas Vokietijos gimnastikos mokyklos kūrėjų J. Gutas Mutsas. Jo idėjai nepritarta. Po 59 metų kitas vokiečių gimnastas Ernstas Kurcijus Berlyne skaitė paskaitą apie ,, Olimpiją ”. Po paskaitos kaizeris Fridrichas IV pareiškė, kad dėstytojas dėstė taip įtikinamai, jog šis panoro atsistoti vidury gatvės ir rinkti aukas.

Pjeras de Kubertenas (Pierre de Coubertin)

1859 metais graikų armijos majoras Evangelis Capas, energingas ir pakankamai turtingas žmogus, organizavo Pangraikijos ,, Olimpiadą ”. Tokios pat olimpiados vyko ir 1888 bei 1889 metais. Taigi bandymų lyg ir būta, bet tikruoju olimpinių žaidynių atgaivintoju laikomas prancūzas Pjeras de Kubertenas, veiklus organizatorius, pedagogas ir visuomenės veikėjas. 1894 m. birželio mėnesį pavyko sušaukti Paryžiuje tarptautinį olimpinių žaidynių šalininkų susitikimą, tiksliau steigiamąjį kongresą. Tą dieną, prabėgus 15 amžių nuo olimpinių žaidynių uždraudimo, baronas Pjeras de Kubertenas pasakė garsiąją frazę:

– Sportas turi būti internacionalinis dalykas; olimpines idėjas reikia atkurti ne vienoje šalyje, bet tarptautiniu mastu.

Šiame kongrese buvo išrinktas Tarptautinis olimpinis komitetas ( TOK), kurio pirmininku tapo graikų poetas Dimetrijas Bikelas, generaliniu sekretoriumi- Pjeras de Kubertenas. TOK nariai išrinkti Anglijos, Belgijos, Čekoslovakijos, Graikijos, Italijos, Prancūzijos, Rusijos, Švedijos, Vengrijos sportinių organizacijų atstovai.

TOK’as nutarė atgaivinti olimpines žaidynes. Dviejų civilizacijų – senovės graikų ir mūsų laikų – didesnei sąsajai pirmąsias naujųjų laikų olimpines žaidynes buvo nutarta surengti 1896 m. Graikijoje, Atėnuose.

Atenai – Graikija

Buvo aptarti pagrindiniai žaidynių principai. Olimpinės žaidynes nuspręsta kaip ir prieš tai, rengti kas ketverius metus. Jose rungtyniauti turi teisę visų šalių sportininkai mėgėjai garbingai ir lygiateisiškai. Šalių ir atskirų asmenų atžvilgiu draudžiama bet kokie diskriminacija dėl rasinių, religinių arba politinių įsitikinimu. Pagrindinis Olimpinio judėjimo tikslas – ugdyti puikias fizines ir moralines savybes, kurios įgyjamos rungtyniaujant mėgėjiško sporto draugiškose varžybose, suburti kartą per ketverius metus pasaulio jaunimą į didžiulę sporto šventę, tuo kuriant tarptautinį pasitikėjimą ir gerą valią, geresnį ir taikesnį pasaulį.

Olimpijos žaidynių vyksmas

Pirmoji diena – tai Olimpijos žaidynių atidarymas. Ceremonija būdavo paprasta, bet didinga. Saulei tekant keturis kartus nuaidėdavo dūdų fanfaros, pranešdamos, kad žaidynių atsidarymo ceremonija prasideda. Vyriausiasis teisėjas, laikydamas baltą atletų sąrašo lentą, tikrindavo kas kurioje rungtyje dalyvauja. Jis garsiai skelbdavo kiekvieno dalyvio vardą, tėvo vardą, gimtąjį miestą ir klausdavo žiūrovų, ar kas nors žino atleto nedorų darbą. Paskui visi pasuka prie Dzeuso šventyklos. Atletai ir teisėjai sustoja aplink didžiulį aukuro akmenį, žynys užkuria ant jo ugnį. Žynių padėjėjai atitempia pagautą gyvą šerną, apjuosia jį šventais kaspinais. Vyriausiasis žynys išpjauna šerno širdį, kepenis, atrėžia gabalą odos, viską į ją suvynioja ir kaip auką galingajam Dzeusui deda ant aukuro ugnies. Aukai degant prisiekiama. Visų pirma prisiekia atletai, po to teisėjai. Priesaikos tęsiasi iki vidurdienio, per karštymetį visi ilsisi.

Lenktynės su deglais

Vakare prasidėdavo lenktynės su deglais. Bėgikų komandos turėdavo nubėgti 800-2500 m nuotolį taip, kad deglai neužgestų. Nugalėjusi atletų grupė uždegdavo ugnį prie Dzeuso šventyklos aukuro.

Antroji diena – tai Olimpijos berniukų varžybos. Dalyvauja berniukai iki 18 metų. Iš pradžių jie galynėjosi vienos stadijos bėgimo ir imtynių varžybose. Kiek vėliau buvo įtrauktos ir kumštynės.

Trečioji diena – tai Didžioji žaidynių diena. Tą dieną vykdavo pagrindinės pajėgiausių atletų varžybos. Pirmoji rungtis – bėgimas (atstumas 1 stadija, apie 600 pėdų ). Po to sekdavo šuolis į tolį, ieties ir disko metimas, imtynių, paskui kumštynių, pankrationo varžybos.

Ketvirtoji diena – Olimpijos žaidynių diena. Tą dieną vykdavo vadeliotojų, raitelių bei karinio bėgimo varžybos.

Penktoji diena – Olimpijos žaidynių uždarymas. Apdovanojami nugalėtojai, jų garbei dainuojamos dainos, rengiamos eitynės. Nugalėtojams įteikiami alyvų vainikai. Žaidynių nugalėtojo vainikas, kabantis prie atleto namų židinio, atnešdavo jam garbę ir šlovę ne tik gimtajame mieste, bet ir visoje valstybėje, visų tautiečių pagarbą jo šeimai.

Olimpijos šventė baigiasi iškilminga eisena. Priekyje žengia teisėjai, už jų nugarų – nugarų nugalėtojai, paskui žyniai, miestų atstovai. Atsisveikindama su olimpiada, procesija apeina Altį.

Olimpijos mergaičių varžybos

Pasak padavimo, mergaičių varžybas ėmė rengti Graikijos valdovo Oinomajo gražuolė dukra Hipodamėja dievų valdovės Heros garbei. Vienuose šaltiniuose teigiama, kad šios žaidynės vykdavo kas penkeri metai, kituose – po Olimpijos vyrų žaidynių, dažniausiai rugsėjyje.

Mergaitės suskirstytos į tris amžiaus grupes, varžėsi vienoje rungtyje: bėgo šeštadaliu sutrumpintą distanciją ( 160,22 m ). Bėgdavo po 116 dalyvių. Bėgikės vilkėdavo tunika ligi kelių, būdavo palaidais plaukais ir apnuogintu dešiniu petimi. Nugalėtojos būdavo apdovanojamos alyvų šakele ir gaudavo dalį karvės, kurią paaukodavo deivei Herai. Joms būdavo suteikiama teisė savo atvaizdus pakabinti Heros šventykloje.

Nuo pirmųjų olimpinių žaidynių 1896 m. iki dvidešimt aštuntųjų 2004 metais

1896 m. vasaros olimpinių žaidynių atidarymas

1896 m. balandžio 6 d. prasidėjo I olimpinės žaidynės. Rekonstruotame marmuriniame stadione Atėnuose susirinko 311 sportininkų iš Australijos, Austrijos, Bulgarijos, Čilės, Danijos, Dž.Britanijos, Graikijos, JAV, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos, Vengrijos, Vokietijos.

Pilnutėlis ( 80 tūkst. vietų ) stadionas sveikino sportininkus, atvykusius į olimpiadą rungtyniauti dviračių, fechtavimo, gimnastikos, klasikinių imtynių, lengvosios atletikos, plaukimo, sunkiosios atletikos, šaudymo ir teniso sporto šakose. Taigi rungtys skyrėsi nuo senovės Graikijos olimpinių žaidynių rungčių. Žaidynės buvo atidarytos, atliktas specialiai joms graikų kompozitoriaus S. Samaros sukurtas himnas, taip pat nuaidėjo saliutas.

Pagal antikinę tradiciją varžybas pradėjo lengvaatlečiai. Ne veltui dabar lengvoji atletika yra sporto karalienė ir taip jau nuo Graikijos laikų. Pirmuoju naujųjų laikų olimpiniu čempionu tapo tamsiaplaukis stipruolis amerikietis Džeimsas Konolis. Jis laimėjo trišuolio varžybas.

Nugalėtojų vardai buvo užrašomi ant juodos lentos, o ant aukšto stiebo iškeliama nugalėtojo šalies vėliava.

Maratono atgaivinimo idėja priklauso prancūzų filologui Mišeliui Brealiui. Jis pasiuntė Kubertui laišką, kuriame siūlė įtraukti į programą bėgimą, skirtą atminti senovės graikų kario žygdarbiui. Graikų karvedys Miltiadas, įveikęs persus prie Maratono 490 m. prieš m. e., pasiuntė į Atėnus žygūną, kad praneštų šią džiugią žinia. Karys Feidipidas atbėgęs pasakė atėniečiams ,, Mes nugalėjom ” ir krito negyvas.

Balandžio 10 dieną iš 59 lengvaatlečių 24 stojo į bėgimo Maratonas – Atėnai startą. Antrą valandą po pietų startininkas pulkininkas G. Papadiamamtopulas pistoleto šūviu davė startą. Bėgikai pasileido I kelią. Per didžiulį karštį sportininkus lydėjo dviratininkai, raiti kareiviai, dviviečiai vežimukai su gydytojais. Pakermyje buvo kontrolinis punktas, kur bėgikai galėjo atsigerti vandens ir vyno. Neišlaikę karščio ir sunkumų apalpo du dalyviai. Dešimtame kilometre į priekį įsiveržė prancūzas Alminas Lermiuzjo, nuo jo 30 metrų atsilikinėjo australas Flekas, dar atokiau bėgo vengras Kelneris ir amerikietis Blekas. Geriausias iš graikų bėgo atsilikęs 3 kilometrais. Lermiuzjo po 30 km pasitraukė iš varžybų, tada Flekas įsiveržia į priekį. Tačiau netrukus jį pasivijo graikas Spiras Luisas ir bėgo kartu. 37-ajame kilometre graikas ilgais žingsniais aplenkė australą ir tapo lyderiu. Jam įbėgus į stadioną, pradėjo gausti 80 tūkstančių žiūrovų. Po finišo nugalėtoją žiūrovai nunešė prie karaliaus ložės.23 metų laiškanešys iš Amarusi kaimo tapo Graikijos nacionaliniu didvyriu. Jį apipylė dovanomis, pažadėjo nemokamai metus maitinti vienas restoranas, kirpėjai- nemokamai kirpti ir skusti iki gyvenimo pabaigos.

S. Luisas daugiau nebedalyvavo varžybose. Jis nusipirko namelį, sukūrė šeimą ir kukliai ūkininkavo. Mirė 1940 metais sulaukęs 67 metų amžiaus.

II olimpinės žaidynės Paryžiuje įsimintinos savo ilgumu( 1900 m. 05 14 – 10 28 ). Tai bene ilgiausia olimpiada. Ji vyko kartu su III pasauline paroda ir užsitęsė: lengvaatlečiai rungtyniavo liepą, plaukikai – rugpjūtį, dviratininkai – rugsėjį. Olimpiados rengėjai nušalino Kuberteną nuo vadovavimo, taigi dėlto žaidynės vyko neorganizuotai, kaip parodos sudedamoji dalis. Tačiau nepaisant to dalyvių buvo ganėtinai daug – 1344 iš 22 šalių, jų tarpe pirmą kartą dalyvavo ir Azijos atstovai – indai. Septynias sporto šakas papildė akademinis irklavimas, futbolas, golfas, jojimas, kriketas, kroketas, regbis, vandensvydis, virvės traukimas. Taip pat šioje olimpiadoje debiutavo moterys. Jų buvo šešios, kurios rungtyniavo tenise ir golfe.

III olimpines žaidynes rėmė JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas. Kaip ir Paryžiuje, žaidynės vėl vyko kaip pasaulinės parodos sudedamoji dalis ir buvo labai ištęstos. Žaidynių programą papildė tokios rungtys kaip: liakrosas ( indėnų žaidimas su kamuoliu ir lazda ), rokis ( kroketo variantas) , šaudymas iš lanko, parodomosios krepšinio varžybos.

Šių varžybų organizatoriai bandė surengti ,, antropologines dienas ”, kuriuose rungtyniautų spalvotieji: negrai, filipinai, indėnai. Tokią rasizmo apraišką, pasipiktinęs Kubertenas pasmerkė ir pasiekė, kad kitose žaidynėse to nebūtų.

IV olimpinės žaidynės ne labai kuo buvo ypatingos. Iš pradžių jas planavo rengti Berlynas arba Roma. Kai jau TOK’as paskyrė Romą olimpinių žaidynių sostine, ji atsisakė. Taigi žaidynės buvo surengtos Londone, kur buvo pastatytas didžiulis stadionas, su 100 000 vietų žiūrovams. Į Londoną atvyko 2056 dalyviai iš 23 šalių. Tarp jų dalyvėmis buvo ir 36 moterys. Debiutavo Islandija, N.Zelandija, Rusija, Turkija, Anglija, kuriai atstovavo didžiausia kada nors buvusi vienos šalies komanda, net 721 sportininkas.

V olimpinės žaidynės vyko Švedijoje, Stokholme 1912 m. 05 05- 06 22 d. Šalis, kur vystėsi sparčiai kūno kultūra , gerai sutiko 2546 sportininkus iš 28 šalių. Karališkajame Švedijos stadione vyko šiuolaikinės penkiakovės ir moterų plaukimo varžybos, taip pat įtrauktos rungtys – 5000 m., 10 000 m. ir estafetė 4×100.

VI olimpinės žaidynės buvo įsimintinos tuo, kad negalėjo įvykti, nes prasidėjo I pasaulinis karas. 1914 m. TOK’o sesija patvirtino olimpinę vėliavą su 5 susipynusiais žiedais, kuri suplevėsavo per VII olimpines žaidynes 1920 m. Antverpene.

VIII olimpiadą 1924 metais atidarė Prancūzijos prezidentas G. Dumergas, į jas atvyko 3092 sportininkai iš 44 šalių. Tai buvo rekordas. Taip pat jose debiutavo Lietuvos komanda ( 15 dalyvių ). Moterims pirmą kartą buvo įtrauktas fechtavimas.

Į IX olimpines žaidynes 1928m. liepos 28- rugpjūčio 12 d. Amsterdame buvo sukviesta 3014 dalyvių iš 46 šalių. Šioje olimpiadoje gavo pradžią dar viena olimpinė tradicija: visų žaidynių metu degė olimpinė ugnis, uždegta Olimpijoje saulės spinduliu pro padidinamąjį stiklą. Ugnis į Olandiją atnešė įvairių pasaulio šalių bėgikai per Graikiją, Jugoslaviją, Austriją, Vokietiją. Lietuviai nepelnė laurų antrą kartą dalyvavę olimpinėse varžybose.

X olimpiada vyko 1932m. Los Andžele. Nebuvo labai įspūdingos varžybos, tačiau pasiekta net 116 olimpinių rekordų.

XI olimpiada surengta Berlyne 1936m, jau spėjus fašistams užgrobti valdžią ir joje įsitvirtinti. Daug sportininkų atsisakė dalyvauti, motyvuodami tuo, kad fašizmas ir olimpinių žaidynių idėjos – visiškai nesuderinami dalykai. Tačiau hitlerinė propaganda stengėsi įrodyti, kad jie nori taikos ir tautų draugystės. Vokietijoje netgi buvo uždrausti antisemitiniai šūkiai, nustota kalinius naudoti viešiems darbams.

Po Berlyne vykusių žaidynių sportinis pasaulis neteko olimpinių žaidynių atgaivintojo – 1937 m. rugsėjo 2 d. Lozanoje mirė P. Kubertenas. Jo kūnas buvo palaidotas Lozanoje, o širdis – Olimpijoje.

Iš pradžių XII olimpiada numatyta buvo rengti Tokijuje, bet vėliau perleista Helsinkiui. Deja, XII ir XIII olimpiados neįvyko dėl II pasaulinio karo.

1948 m. liepos 29- rugpjūčio 14 d. Londonas sutiko XVI olimpinių žaidynių dalyvius. Treji metai nesugebėjo užgydyti karo žaizdų, taigi visur dar stūksojo griuvėsiai, kuklios buvo gyvenimo sąlygos. Daug talentingų jaunuolių žuvo kare, todėl ir olimpiados rezultatai nebuvo labai geri.

1952m.liepos 19 d. Helsinkyje plačiapetis pagyvenęs vyras perėmė XV žaidynių olimpinį fakelą, kurį jam Hanesas Kolehmainenas, ir pasuko prie olimpinio aukuro. Taip prasidėjo XV olimpiada.

69 šalys atsiuntė į Helsinkį 4925 sportininkus.Tarp 10 debiutuojančių buvo ir Tarybų Sąjunga, kuri dalyvavo puikiai.Joje taip pat startavo 6 lietuvių sportininkai.

XVI olimpinės žaidynės vyko Melburne 1956m. lapkričio mėnesį. Dalyvių susirinko ne perdaugiausiai, kadangi Australija gan toli nuo Europos.Šiaip nieko ypatingo neįvyko.

Bet per XVII olimpines žaidynes, kurios buvo surengtos 1960 m. Romoje, palaimino pats popiežius Jonas XXII, nors prieš pusantro tūkstantmečio metų katalikų bažnyčia jas buvo uždraudusi. Į šias žaidynes atvyko net 5348 sportininkai iš 883 šalių. Jie pagerino 74 olimpinius rekordus ir 27 pasaulio.

XVIII olimpinės žaidynės vyko Tokijuje 1964 m. 5140 sportininkų iš 93 šalių atvyko į pirmąją Azijos šalyje surengtą olimpiadą. Žaidynių programą papildė vyrų ir moterų tinklinis, bei dziudo.

Visose šios olimpiados sporto šakose labai išaugo konkurencija- pagausėjo pretendentų į medalius. Tai lėmė gausų rekordų skaičių.Buvo pasiekti 77 olimpiniai ir 35 pasaulio rekordai.

Žaidynes atidarė Japonijos imperatorius Hirokitas.Buvo paleista į juostelę įrašyta Kuberteno kalba. Olimpinės ugnies uždegti į stadioną įbėgo studentas Josinoris Sakajis, gimęs nelemtą 1945 m. rugpjūčio 6 dieną Hirosimoje, kai ten visos žmonijos gėdai buvo numesta atominė bomba. Pamatęs studentą, visas stadionas, kaip vienas žmogus, atsistojęs sustingo rūsčiu pasmerkimu atominiam karui. Varžybos vyko sklandžiai ir gražiai.

1968 m. į Mechiką suvažiavo 5531 sportininkas iš 112 šalių. Ši XIX olimpiada įsimintina tuo, kad pirmą kartą olimpinę ugnį uždegė moteris- aukšta, grakšti, meksikietė Norma Enriketa Basilijo Sotelo. Dar gi buvo pasiektų gerų rezultatų, netgi 78 olimpiniai, iš kurių 28 pasaulio rekordai.

Kuo toliau, tuo rezultatai buvo aukštesni, tuo daugiau dalyvaudavo sportininkų ir konkurencija vis labiau didėjo. Taigi 1972 metų XX olimpiada buvo gausi dalyvių skaičiumi. Netgi 7147 dalyviai iš 122 šalių buvo užregistruoti šioms žaidynėms. Buvo pasiekti 152 olimpiniai ( 49 iš jų pasaulio ) rekordai. Visuose sektoriuose buvo panaudota naujausia technika bei įrengimai, gerai dirbo informacijos tarnybos, per televiziją žaidynes galėjo matyti milijardas žmonių visuose žemynuose.

Taigi 1976 metų XXI olimpiada įvyko Monrealyje. Atsižvelgiant į technikos progresą, buvo svarbiausiame stadione pastatyti du didžiuliai vaizdo ekranai sulėtintam veiksmo pakartojimui, įrengtas plaukimo baseinas, kuriame plaukikai nesukelia bangų. Olimpinė ugnis iš Atėnų , panaudojant dirbtinį žemės palydovą, lazeriu per nepilną sekundę transliuotą į Otavą, suliepsnojo aukure prieš Parlamento rūmus. Iš ten šventąją ugnį 500 km 500 bėgikų nešė fakelu į Monrealį. Gana įspūdingai prasidėjo XXI olimpinės žaidynės.

Maskva, 1980 metai, XXII olimpinės žaidynės – pirmosios socialistinėje šalyje. Maskvos žaidynes sunku ir lyginti su prieš tai vykusiomis. Visas didžiulis olimpinis mechanizmas veikė darniai, be jokių sutrikimų, nors kai kas ir stengėsi, kad varžybos neįvyktų. Žaidynių proga buvo surengtas sąjunginis trijų turų konkursas, paskatinęs kurti įvairių žanrų vokalinius ir instrumentinius kūrinius, šlovinančius sportą, draugystę ir taiką. Tai buvo šiek tiek panašu į 779m. prieš m. e. vykusias žaidynes.

Nepaisant to, kad žaidynės vyko socialistinėje šalyje, į jas susirinko sportininkai iš visų penkių žemynų. Puikiuose sporto įrenginiuose dalyviai demonstravo puikius rezultatus. Olimpiada įregistravo 36 naujus pasaulio ir 74 olimpinius rekordus.

Po 52 metų miestas Los Andželas antrą kartą tapo olimpiniu. TOK sesija, vykusi 1978 metais, patikėjo 1984 metais XXIII vasaros olimpines žaidynes rengti šiam miestui.

Žaidynėse dalyvavo rekordinis sportininkų skaičius, net 6802 atletai, tarp kurių ir 1625 moterys. Atvyko komandos iš 140 šalių, o SSRS ir dar 14 socialistinių šalių, dėl politinių sumetimų nedalyvavo šiose žaidynėse.

XXIV olimpines žaidynes buvo siūloma rengti Pietų Korėjoje, Seule. Tačiau dauguma sporto ir politikos veikėjų tvirtino, kad tai nevykęs sprendimas. Dauguma šalių net neturėjo jokių diplomatinių ryšių su Pietų Korėja. Po 1983 metų įvykių, kai SSRS teritorijoje buvo numuštas korėjiečių lėktuvas, santykiai tarp šių šalių buvo ir taip jau pašliję, be to žaidynių rengimui Seule nepritarė ir Šiaurės Korėja, bei Kuba. Tačiau nepaisant visų nesutarimų į XXIV olimpiadą suvažiavo 8473 atletai iš 159 šalių. Šių žaidynių lygis buvo nepaprastai aukštas, pasiekti 104 olimpiniai rekordai, iš kurių 30 viršijo pasaulio rekordus. Šiose žaidynėse buvo daug įdomių, ypatingų sportininkų. Seule dalyvavo 23 poros dvynių; jauniausia dalyvė buvo palaukikė Kruz –trylikos metų; mažiausias ir lengviausias buvo penkiolikmetis gimnastas Kijokas ( ūgis- 138 cm, svoris- 32 kg ); aukščiausias krepšininkas Sabonis- 218 cm; sunkiausias- sunkiaatletis Zubrickis- 166 kg.

Barselona daugiau kaip 60 metų laukė savo eilės rengti olimpines žaidynes. Taigi 1992 metų XXV olimpinių žaidynių rengimas buvo patikėtas Ispanijai.

Tai buvo daugiausiai dalyvių sukvietusios (9368 atletai) ir pačios ramiausios žaidynės. Įspūdingas šiose žaidynėse buvo olimpinės ugnies įžiebimas. Ją įžiebė speciali liepsninga strėlė, kurią tiksliai iššovė iš lanko ispanų šaulys Rebolas, 1988 metų parolimpinių žaidynių bronzos laimėtojas, nuo vaikystės prikaustytas prie vežimėlio. Strėlė tiesiai, lyg degantis sidabrinis žaibas skriejo į 30 metrų aukštyje įrengtą taikinį – olimpinės ugnies aukurą.

1996 metais XXVI olimpinės žaidynės buvo surengtos Atlantoje (JAV). Kiekvienų olimpinių žaidynių atidarymo šventė – įsimintinas įvykis. O šios žaidynės – tai Olimpijos žaidynių atgaivinimo šimtmečio šventė. Į stadioną įžygiavo 10332 atletai, tai rekordinis skaičius. Net 197 nacionaliniai olimpiniai komitetai atsiuntė savo atstovus. Sportininkai varžėsi dėl 271 olimpinio medalių komplekto. Viso buvo 23 sporto šakos. Olimpines žaidynes atidarė JAV prezidentas B. Klintonas. Olimpinę ugnį stadiono aukure uždegė vienas garsiausių pasaulio atletų, Romos olimpiados sunkiojo svorio bokso čempionas K. Klėjus- Muhamedas Ali. Šių žaidynių jubiliejiniai medaliai buvo labai įspūdingi. Priekinėje medalio pusėje vaizduojama Graikijos pergalės deivė, vienoje rankoje virš galvos laikanti laurų vainiką, o kitoje – palmės šakelę ir senovės Atėnų Koliziejaus dalis bei arklių traukiamas vežimas.

XXVII olimpinės žaidynės – paskutinės XX a. vasaros žaidynės, surengtos Australijoje, Sidnėjuje. Šių žaidynių programoje buvo 28 sporto šakų varžybos. Tarp jų ir dvi naujos, tai triatlonas ir tekvondo. Puikios sporto bazės, patogus vienaaukštis olimpinis kaimelis, nuoširdūs australai paliko tikrai nuostabių prisiminimų sportininkams. Žaidynėse rungtyniavo virš 10000 dalyvių. Sportinė konkurencija buvo ganėtinai didelė.

Olimpinės žiemos žaidynės

Žiema tai šiaurės viešnia. Todėl ir nėra nuostabu, kad šiauriečiai pirmieji pamėgo žiemos sportą. Pirmiausia jis paplito Skandinavijos šalyse. 1767 metais Norvegija surengė pirmąsias oficialias slidinėjimo varžybas. 1864 metais pradėjo steigtis čiuožėjų rateliai, o po dešimties metų, tai yra 1874 – slidinėjimo klubai. 1883 metais buvo surengtos Holmenkoleno žaidynės, kuriose ir dabar dalyvauja pajėgiausi pasaulio slidininkai. Panašiai žiemos sportas plito ir Suomijoje bei Švedijoje. 1901 metais Skandinavijos šalys pradėjo rengti Šiaurės žaidynes. Jose dalyvaudavo ir kitų šalių žiemos sporto mėgėjai. Šios žaidynės buvo rengiamos kas ketveri metai, kaip ir olimpiados.

Taigi populiarėjant žiemos sportui, buvo pradėtos derybos tarp Tarptautinio olimpinio komiteto ir Skandinavijos Šalių dėl olimpinių žiemos žaidynių organizavimo. Iš pradžių, nenorėdami prarasti Šiaurės žaidynių, nesutiko skandinavai.

Todėl Tarptautinis olimpinis komitetas 1908 metais Londone per IV olimpines žaidynes surengė dailiojo čiuožimo varžybas ant dirbtinio ledo.

1911 metais jau Švedija pasiūlė surengti Stokholme lygiagrečiai su V olimpiada ir žiemos olimpines žaidynes. Tačiau tada nebesutiko Tarptautinis olimpinis komitetas. Taigi ginčas tęsėsi toliau.1914 metais žiemos olimpiadą norėjo surengti italai, tačiau dėl pirmojo pasaulinio karo jos neįvyko.

1920 metais Belgijoje, Antverpene VVII vasaros olimpiados programoje buvo įtraukta ir vėl žiemos sporto šakų- dailiojo čiuožimo ir ledo ritulio varžybos. Tą kartą dailiojo čiuožimo varžybose dalyvavo 8 šalys, 26 sportininkai, o ledo ritulio – 7 komandos. Tuomet olimpinių žiemos žaidynių populiarumu įsitikino ir Tarptautinis olimpinis komitetas, ir Skandinavijos šalys.

Taigi 1924 metais sausio 25 – vasario 4 dienomis Prancūzijos Alpių Šamoni miestelyje buvo surengta tarptautinė sporto savaitė skirta VIII vasaros žaidynėms. Na o 1925 metais Tarptautinis olimpinis komitetas pripažino šios sporto savaitės varžybas olimpinėmis žiemos žaidynėmis.

Šiuolaikinių olimpinių žiemos žaidynių programą sudaro 7 sporto šakos: biatlonas, bobslėjus, dailusis čiuožimas, greitasis čiuožimas, ledo ritulys, rogučių sportas (skeletonas ir rogutėmis čiuožimas), bei slidinėjimas. Taigi apie kiekvieną sporto šaką šiek tiek atskirai.

Biatlonas – sporto šaka apimanti slidinėjimo ir šaudymo varžybas. Dabar šioje rungtyje yra trys rungtys:
1) 10 km- šioje atkarpoje yra dvi šaudymo linijos, vienoje šaudo gulom, kitoje stačiom. Už kiekvieną nepataikymą nuotolis padidinamas 150 m.
2) 20 km lenktynėse yra keturios šaudymo linijos – pirmoje ir trečioje šaudoma gulom, o antrojoje ir ketvirtojoje – stačiom. Čia už nepataikymą pridedamos 2 baudos minutės prie pasiekto laiko.
3) Tai individualios lenktynės arba estafetė (4 sportininkai po 7,5 km.)

Bobslėjus – tai greitas važiavimas vairuojamomis sporto rogėmis specialiai įrengta ledo trasa. Jos būna arba dvivietės, arba keturvietės. Trasos būna 1500 – 2000 m. ilgio, 15 posūkių, aukščių skirtumas 130- 150 m. Nugalėtojai skelbiami po 4 važiavimų (laikų suma). Šios rogės gali pasiekti netgi 100 km/h greitį.

Dailusis čiuožimas 1891 metais buvo pradėtas rengti Europoje, tėvynė – Olandija. Iš pradžių dalyvaudavo tik vyrai, bet 1930 metais buvo įtrauktos ir moterys. Taip pat nuo 1930 metų atsirado ir porinis čiuožimas.

Greitasis čiuožimas taip pat įvairus rungtimis. Taigi galima pasirinkti tarp sprinto (500 m) ir daugiakovės. Šis čiuožimas plačiai paplitęs Skandinavijos šalyse.

Ledo ritulys susiformavo XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje Kanadoje. 1914 metais ledo ritulio klubai susijungė į Nacionalinę ledo ritulio lygą.

Skeletonas – čiuožiama su rogėmis, kurios su plieninėmis pavažomis be vairo. Atsirado XIX amžiaus pabaigoje Šveicarijos Alpėse.

Rogučių sportas plito lygiagrečiai su skeletonu. Vyrai rungtyniauja vienvietėmis ir dvivietėmis, o moterys – tik vienvietėmis rogutėmis. Varžyboms įrengiamos specialios trasos, kurių ilgis 800– 1200 m, 11- 18 posūkių, aukščių skirtumas 70- 120m.

Slidinėjimas- daugialypė sporto šaka, apimanti vadinamąsias šiaurės ( lenktynės, šuoliai nuo tramplino, dvikovė ) ir kalnų ( greitasis nusileidimas, slalomas, slalomas milžinas ) rungtis.

Taigi tokios olimpinės žiemos žaidynės vyksta kas ketverius metus, įsiterpdamos tarp vasaros olimpinių žaidynių. Todėl sportininkams nėra kada ilsėtis, turi nuolatos ruoštis vienoms arba kitoms olimpinėms žaidynėms.

OLIMPIADOS IR LIETUVA

Olimpinės idėjos neaplenkė ir Lietuvos. Po I pasaulinio karo krašte gerokai suaktyvėjo sportinė veikla, kūrėsi sporto klubai, būrėsi komandos, pradėta rengti varžybas.

Lietuviams olimpinis kelias siekiant aukštumų buvo sudėtingas ir sunkus. Pradžia nieko gero nežadėjo, tačiau užsibrėžto tikslo siekimas, sportininkų valia ir entuziazmas dabar teikia mums džiaugsmą.

1924 metais pirmą kartą Lietuva pasirodo olimpinių žaidynių arenoje. Lietuvos sporto lyga žadėjo siųsti 3 atstovus ir 30 dalyvių. Viltys dalyvauti buvo gražios, bet kasdien vis labiau blėso, kadangi nebuvo lėšų.

Taigi Paryžiuje debiutavo tik dviratininkai ir futbolininkai. Nesėkmes patyrė tiek vieni, tiek kiti. Futbolininkai šveicarams pralaimėjo netgi 9:0, o dviratininkai nebaigė distancijų. Tačiau neskaitant to Lietuva dalyvavo pirmose olimpinėse žaidynėse. Vėliau lietuviai nedalyvavo, tačiau pradedant XV olimpiados žaidynėmis Helsinkyje ir baigiant XXIII olimpiados žaidynėmis Seule, jie buvo SSRS delegacijos nariai. Būdami šioje sudėtyje jie tapo olimpiniais prizininkais, o vėliau ir čempionais.

1988 metais buvo atkurtas Lietuvos nacionalinis olimpinis komitetas. Prasidėjo dar vienas kelio į tarptautinį pripažinimą etapas. Lietuvos sportininkai buvo pakviesti dalyvauti 1992 metų žiemos olimpinėse žaidynėse Albervilyje ir į vasaros žaidynes Barselonoje. Po 64 metų Lietuva sugrįžo, su nepriklausomybe ir savo trispalve vėliava.

Gan sėkmingai sudalyvavo mūsų šalies atstovai, nors jų buvo tik šeši. Biatlonininkas Gintaras Jasinskas buvo devynioliktas 20 km lenktynėse, Vida Vencienė 15 km nuotolį įveikė 11-ta. Neseniai susikūrusi šokių pora M. Drobiazko ir P. Vanagas liko 19.

Barselonoje pirmą kartą nepriklausomai Lietuvai olimpinį aukso medalį iškovojo Romas Ubartas, nusviedęs diską 65m 12cm. Bronzos medalius laimėjo mūsų šalies krepšininkai. Kiti papuolė į dešimtukus.

1994 metais žiemos olimpiadoje Lilerhameryje nieko ypatingo lietuviai neparodė. Tiesa dalyvavo tie patys šeši atstovai, kurie buvo ir Albervilyje.

1996 metais Atlantos vasaros olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavo 61 sportininkas.Su bronzos medaliais vėl grįžo krepšininkai. Nedaugeliui trūko šiek tiek iki garbės pakylos.

1998 metų žiemos žaidynėse Nagane P. Vanagas ir M. Drobiazko buvo aštunti, kiti buvo 25- 64 vietos laimėtojais.

Tačiau už nesėkmes žiemos olimpinėse žaidynėse, vasarą Lietuva parodė ko yra verta. 2000-ųjų metų olimpiada sėkmingiausia. Parsivežėme net du aukso medalius: disko metikas V. Alekna ir šaulė D. Gudzinevičiūtė. Bronzos medaliais pasidabino dviratininkės D. Žiliūtė, irkluotojos B. Šakickienė ir K. Poplavskaja. Vėl nudžiugino krepšininkai, trečią kartą laimėję bronzos medalius.

Belaukiant 2002 metų olimpiados, žiemos žaidynėse Solt Leik Sityje Margarita ir Povilas buvo penkti, kiti pasirodė kukliau.

Atėnuose Lietuvos delegacija turėtų būti gana gausi, tikimės, kad ir medalių nebus mažiau. Reikia laukti ir tikėtis, kad visos kitos olimpiados tiek žiemos, tiek vasaros būtų kuo sėkmingesnės lietuviams.

APIBENDRINIMAS

Graikijos filosofai tikėjo, kad fizinis grožis, jėga ir sveikata – ne vienintelės savybės, būtinos vyrui ir moteriai. Išugdytos fiziniais pratimais ir varžybomis, derinamos su moralinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, jos gali sukurti tobulą žmogų.

Gražinti žmonijai olimpines žaidynes, jų kilnias idėjas bandė ne vienas šviesus protas, ne viena garbi pasaulio asmenybė. 394 m. žaidynės buvo uždraustos, o po metų sugriauta Olimpija. Jos griuvėsiai ir olimpinės idėjos beveik pusantro tūkstančio metų glūdėjo užmarštyje, kol pagaliau vėl pavergė žmones.

Olimpinių žaidynių gaivintojas Pjeras de Kubertenas, statydindamas teatrą ant senovės Graikijos tradicijų pamatų, suteikė jam naujų laikų architektūrinį pavidalą, atitinkantį šiuolaikinės civilizacijos kanonus ir kultūrą. Jis ieškojo būdų, kaip atgaivinti tobulo kūno kultą, gyvavusį Antikos laikais.

Jis atgaivino senovės Graikijos sporto žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijas, iškėlė jas iki religinio ritualo, išaukštino kilnios, garbingos sportinės kovos idėją, pavertė ją vyraujančia sporte.

Ir šiais laikais tikrosios olimpizmo idėjos išreiškiamos per filosofiją (mąstymą), meną ir judesius (sportą). Olimpinėse žaidynėse savo prasmės ir vertės nėra praradęs ryšys tarp sporto varžybų ir atleto asmenybės ugdymo, sporto varžybų ir meno, bei taikos. Ši sąsaja darosi vis svarbesnė ir tvirtesnė.

Olimpinis sportas tebėra neatsiejama visuomenės kultūros dalis. Tai liudija olimpinių žaidynių atidarymo, uždarymo ceremonijų kultūrinės programos.

LITERATŪRA

1. M. Barysas ,, Aidi kurantų olimpiniai dūžiai ”. Vilnius, 1982
2. LTOK istorija ir dabartis, 2003
3. V. Saulis ,, Nuo Atėnų iki Maskvos ”. Vilnius, 1981
4. S. Stonkus ,, Olimpinis sportas Olimpijos ir Olimpinės žaidynės ”. Kaunas, 2000


Pagrindiniai olimpizmo principai

1. Olimpizmas – gyvenimo filosofija, aukštinanti ir į darnią visumą jungianti kūno, valios ir proto savybes. Jungdamas sportą su kultūra ir švietimu, olimpizmas siekia kurti gyvenseną, pagrįstą džiaugsmu dėl įdėtų pastangų, gero pavyzdžio auklėjamąja galia, socialine atsakomybe ir visuotinių etikos principų gerbimu.

2. Olimpizmo tikslas – sportu ugdyti harmoningą žmoniją siekiant sukurti taikią visuomenę, besirūpinančią žmogaus orumo saugojimu.

3. Olimpinis sąjūdis, kurio aukščiausioji valdžia – TOK, yra visų olimpizmo vertybes pripažįstančių asmenų ir institucijų suderinta, organizuota, visuotinė ir nuolatinė veikla. Olimpinis sąjūdis apima penkis žemynus. Jo kulminacija – pasaulio sportininkų susibūrimas didelėje sporto šventėje – olimpinėse žaidynėse. Olimpinio sąjūdžio simbolis yra penki sunerti žiedai.

4. Žmogus turi teisę sportuoti. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę sportuoti nepatirdamas jokios diskriminacijos ir jausdamas olimpinę dvasią, tam reikia savitarpio draugystės, solidarumo ir kilnaus elgesio supratimo. Sporto organizavimą ir vadybą turi kontroliuoti nepriklausomos sporto organizacijos.

5. Pripažįstant, kad sportas yra visuomenės gyvenimo dalis, olimpiniam sąjūdžiui priklausančios sporto organizacijos turi autonomijos teises ir įsipareigojimus, tarp jų – laisvai nustatyti ir kontroliuoti sporto taisykles, nustatyti savo organizacijų struktūrą ir valdymą, naudojantis teise rinkti be jokios išorinės įtakos ir prisiimti atsakomybę už tai, kad būtų taikomi tinkamo valdymo principai.

6. Su olimpiniu sąjūdžiu nesuderinama jokia diskriminacijos forma šalies ar asmens atžvilgiu iš rasinių, religinių, politinių, lyties ar kitokių paskatų.

7. Priklausymo olimpiniam sąjūdžiui kriterijus yra Olimpinės chartijos laikymasis ir Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) pripažinimas.


Vasaros olimpinės žaidynės

Apie vasaros OŽ internete:
LTOK
Wikipedia

 Vasaros olimpinės žaidynės
Metai Žaidynės Miestas šeimininkas Valstybė
1896 I Atėnai Graikija
1900 II Paryžius Prancūzija
1904 III Sent Luisas JAV
1906 Tarpinės žaidynės Atėnai Graikija
1908 IV Londonas Jungtinė Karalystė
1912 V Stokholmas Švedija
1916 VI Berlynas (atšauktos) Vokietija
1920 VII Antverpenas Belgija
1924 VIII Paryžius Prancūzija
1928 IX Amsterdamas Nyderlandai
1932 X Los Andželas JAV
1936 XI Berlynas Vokietija
1940 XII Helsinkis (atšauktos) Suomija
1944 XIII Londonas (atšauktos) Jungtinė Karalystė
1948 XIV Londonas Jungtinė Karalystė
1952 XV Helsinkis Suomija
1956 XVI Melburnas + Stokholmas Australija + Švedija
1960 XVII Roma Italija
1964 XVIII Tokijas Japonija
1968 XIX Meksikas Meksika
1972 XX Miunchenas Vokietija
1976 XXI Monrealis Kanada
1980 XXII Maskva Sovietų Sąjunga
1984 XXIII Los Andželas JAV
1988 XXIV Seulas Pietų Korėja
1992 XXV Barselona Ispanija
1996 XXVI Atlanta JAV
2000 XXVII Sidnėjus Australija
2004 XXVIII Atėnai Graikija
2008 XXIX Pekinas Kinija
2012 XXX Londonas Jungtinė Karalystė
2016 XXXI Rio de Žaneiras Brazilija
2020 XXXII Tokijas Japonija

Žiemos olimpinės žaidynės

Apie žiemos OŽ internete:
Wikipedia
LTOK

Žiemos olimpinės žaidynės
Metai Žaidynės Miestas šeimininkas Valstybė
 1924 I Šamoni Prancūzija
 1928 II Sankt Moricas Šveicarija
 1932 III Leik Plesidas JAV
 1936 IV Garmišas-Partenkirchenas Vokietija
 1940 (V) Garmišas-Partenkirchenas (atšauktos) Vokietija
 1944 (V) Kortina d’Ampecas (atšauktos) Italija
 1948 V Sankt Moricas Šveicarija
 1952 VI Oslas Norvegija
 1956 VII Kortina d’Ampecas Italija
 1960 VIII Skvo Valis JAV
 1964 IX Insbrukas Austrija
 1968 X Grenoblis Prancūzija
 1972 XI Saporas Japonija
 1976 XII Insbrukas Austrija
 1980 XIII Leik Plesidas JAV
 1984 XIV Sarajevas Jugoslavija
 1988 XV Kalgaris Kanada
 1992 XVI Albervilis Prancūzija
 1994 XVII Lilehameris Norvegija
 1998 XVIII Naganas Japonija
 2002 XIX Solt Leik Sitis JAV
 2006 XX Turinas Italija
 2010 XXI Vankuveris Kanada
 2014 XXII Sočis Rusija
 2018 XXIII Pjongčangas Pietų Korėja