Apleistas olimpinis paplūdimio tinklinio stadionas Atėnuose / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Analitikai jau seniai suprato, kad didelių sporto renginių, tokių kaip olimpinės žaidynės, organizavimas visada kainuoja daugiau, nei tikimasi, o pelno atneša ir naudingos infrastruktūros palieka mažiau, nei numatoma. Dabar tą patį ima suprasti ir demokratinių šalių piliečiai bei politikai, atsisakantys garbės tapti olimpiadų šeimininkais, rašo „Business Insider“.
Iš konkurso organizuoti 2022-ųjų žiemos olimpines žaidynes dalyviai pasitraukia vienas po kito. Krokuva, Miunchenas ir Davosas su Sankt Moricu atsiėmė savo kandidatūras, kai už tokį sprendimą nubalsavo jų gyventojai. Stokholmas pasitraukė iš konkurso, kai miesto valdžia pareiškė, kad pajamos greičiausiai bus mažesnės, o išlaidos – didesnės nei numatoma.
Oslo kandidatūra taip pat kabo ant plauko, visuomenei rodant vis mažiau noro būti olimpiados šeimininkais. Lvovo šansus palaidojo Ukrainoje kilusi suirutė. Iki šiol siekis rengti olimpiadą būdavo pateisinamas vienu labai abejotinu argumentu: investicijos į olimpines žaidynes paskatins ekonomikos augimą ilguoju laikotarpiu. Bet tai netiesa. Ekonomikos profesorius Victoras Mathesonas iš Šv.Kryžiaus koledžo Masačusetse (JAV) šį teiginį išanalizavo 2006-aisiais paskelbtame straipsnyje „Mega-įvykiai: didžiausių pasaulio sporto reginių poveikis vietos, regiono ir valstybės ekonomikai“. Pasak jo, „valstybės išlaidos sporto infrastruktūrai ir renginių administravimui neišvengiamai sumažina išlaidas kitoms valstybės paslaugoms, padidina skolinimąsi arba verčia didinti mokesčius, o visa tai yra stabdis vietos ekonomikai. Geriausiu atveju valstybės išlaidos sporto infrastruktūros statyboms ar administravimui daro nulinį poveikį ekonomikai, nes šių projektų sukuriamas įdarbinimo galimybes atsveria praradimai kitose srityse dėl didesnių mokesčių arba sumažintų išlaidų kitur“. V.Mathesonas taip pat tvirtina, kad olimpiadų ekonominio poveikio ataskaitose dažnai pamirštama įskaičiuoti išlaidas tokiems svarbiems dalykams kaip saugumas ir suplaka į vieną vietą „bendrą infrastruktūrą“ ir „sporto infrastruktūrą“.
Dviejų savaičių bobslėjaus varžyboms reikia visai kitokių įrengimų nei kasdieniame piliečių gyvenime. Akivaizdžiausias pavyzdys yra vadinamieji „balti drambliai“ – brangūs olimpiniai stadionai, kurie pasibaigus žaidynėms lieka tušti. Tokių pastatų, kurie buvo pastatyti olimpiadoms ir naudojami dvi savaites, o tada palikti dulkėti, pavyzdžių galima išvysti Sarajeve, Atėnuose, Sočyje ir kitose buvusiose sporto sostinėse. Tad valstybės, bent jau demokratinės, ima nebetikėti argumentu, kad ilgainiui investicijos atsipirks. Tad gali būti, kad ateityje olimpines žaidynes rengs tik nedemokratinės šalys. Pranešus apie pasitraukimą iš varžybų dėl olipiados surengimo, Stokholmo valdančioji partija išplatino pareiškimą, kuriama paaiškino, kad miestas neturės ką daryti su olimpine infrastruktūra: „Pasiruošimas žiemos olimpiadai reikštų dideles investicijas į sporto įrangą, pavyzdžiui, bobslėjaus ir rogučių takus. Tokiems įrenginiams po olimpiados nebus jokio poreikio.“ Du likę pretendentai organizuoti 2022-ųjų žiemos olimpines žaidynes yra Almata (Kazachstanas, kurio pirmasis ir vienintelis prezidentas Nursultanas Nazarbajevas pastaruosiuose rinkimuose, kuriuos kritikavo tarptautiniai stebėtojai, gavo 95 proc. balsų) ir Pekinas (Kinija). Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) kitų metų liepos 31-ąją balsuos, kam patikėti surengti 2022-ųjų olimpines žaidynes.