Kaip gauti pelno iš olimpinių žaidynių

Rio de Žaneiras rengiasi olimpinėms žaidynėms. Telieka šaliai palinkėti sėkmės, nes Brazilija jau išvarginta politinių kovų (įskaitant apkaltą prezidentei Dilmai Rousseff), staigaus ekonomikos nuosmukio ir Zikos viruso sukeltos visuomenės sveikatos krizės. Ekonomistas Timas Harfordas, bendradarbiaujantis su leidiniu „Financial Times“, abejoja, ar žaidynės miestams apskritai atsiperka.
Ir tai, anot jo, neturėtų stebinti: rengti žaidynes – panašiai kaip statyti bažnyčią vienai įspūdingai santuokos ceremonijai, juokauja T. Harfordas.
Brangūs infrastruktūros objektai yra intensyviai naudojami tik trumpą laikotarpį. Po to olimpinių objektų teikiamos galimybės neišnaudojamos arba, geriausiu atveju, papildomai investavus jie sumaniai pertvarkomi.
Naujas ekonomistų Roberto Baade ir Victoro Mathesono tyrimas – geras atskaitos taškas, jei norima suprasti problemos mastą. Rengiantis visoms pastarojo laikotarpio vasaros olimpinėms žaidynėms – nuo Seulo 1988 m. iki Rio de Žaneiro 2016 m. – išleista daug milijardų dolerių.
Akivaizdu, kad mažiausiai kainavo surengti Atlantos olimpines žaidynes 1996 m., kurioms, dabartiniais skaičiavimais, išleista 3,6 mlrd. dolerių, o brangiausia buvo Kinijos tuštybės projektu tapusi 2008 m. Pekino olimpiada, kuri kainavo 45 mlrd. dolerių.
Atsižvelgiant į tai, kad surengti žaidynes veikiausiai kainuos daugiau kaip 10 mlrd. dolerių, beveik garantuotai bus patirta nuostolių. Miestas, kuriame rengiamos žaidynės, gali tikėtis apie 4 mlrd. dolerių pajamų: 1 mlrd. dolerių iš bilietų pardavimo, 1 mlrd. dolerių iš rėmėjų, 1 mlrd. dolerių iš vietos transliavimo teisių ir 1 mlrd. dolerių iš Tarptautinio olimpinio komiteto įplaukų už pasaulines transliavimo teises.

Tai kaip tada užtikrinti, kad nebūtų nuostolių?

Atsakymas yra paprastas – tinkamai skaičiuoti. Londono olimpinės ir parolimpinės žaidynės yra puikus pavyzdys, teigia žurnalistas ir ekonomistas T. Harfordas. Po žaidynių šalies vyriausybė pranešė, kad galutinės išlaidos – 8,77 mlrd. svarų – buvo 500 mln. svarų mažesnės, nei planuota. Tai tiesa tik iš dalies, nes prieš kelerius metus biudžetas buvo padidintas iki 9 mlrd. svarų.
Iš pradžių, 2005 m., buvo apskaičiuota, kad surengti žaidynes kainuos 2,4 mlrd. svarų. Jei galima sakyti, kad renginio, kurį surengti kainavo keturis kartus daugiau, nei iš pradžių planuota, biudžetas neviršytas, tada jau galima teigti bet ką. Londono žaidynių organizacinis komitetas bent jau nepasielgė taip, kaip 1998 m. Japonijos Nagano mieste surengtų žiemos olimpinių žaidynių organizatoriai, kurie po žaidynių tiesiog sudegino finansinius dokumentus.
Žinoma, organizaciniai komitetai visada nusamdo konsultantus, kurie parengia ataskaitas taip, kad bendra nauda iš žaidynių esą bus didžiulė. Konsultantai ataskaitose yra linkę neatsižvelgti į tai, kad, bijodami minių ir didelių kainų, kai kurie turistai olimpinių miestų tiesiog vengia. Jungtinėje Karalystėje 2012 m. liepos ir rugsėjo mėnesiais apsilankė mažiau svečių nei per atitinkamus mėnesius 2011 m., o Pekino viešbučių užimtumas per 2008 m. olimpines žaidynes sumažėjo.
O jei neužtenka tiesiog imti ir pasakyti, kad rengti žaidynes verta? Ką daryti, jei miestas rengėjas ne šiaip prognozuoja pelną, o iš tiesų tikisi jo gauti arba bent jau užtikrinti didesnę naudą, kuri leistų pateisinti išlaidas? Tai sunkus uždavinys, tačiau T. Harfordas pateikia tris patarimus.
Pirma, reikia pasirūpinti, kad žaidynės vyktų per nuosmukį ir kad išlaidos paskatintų bendros paklausos augimą. Rio de Žaneiras šį kriterijų atitinka, tačiau, savaime suprantama, niekas negali prognozuoti nuosmukio net ir prieš aštuonis mėnesius, ką jau kalbėti apie tokias prognozes prieš aštuonerius metus.
Antra, reikia būti neatrastu brangakmeniu, kad žaidynės padėtų atskleisti miesto privalumus ir paskatintų ilgalaikį turizmo augimą. Vargu ar apie Rio de Žaneirą, Londoną, Pekiną, Atėnus ir Sidnėjų galima tai pasakyti, tačiau Barselonai tai pavyko – 1990 m. miestas buvo dvigubai mažiau populiarus tarp turistų nei Madridas, tačiau 2010 m. savo varžovą jau aplenkė. Tikėtina, kad prie to prisidėjo olimpinės žaidynės.
Po Solt Leik Sičio žiemos olimpinių žaidynių atitinkamai išaugo slidininkų susidomėjimas Jutos valstijos slidinėjimo objektais. Tarp kandidatų surengti 2024 m. olimpines žaidynes yra Paryžius ir Roma, kurių tikrai nepavadinsi turistų neatrastais miestais. Surengti olimpines žaidynes tais pačiais metais pretenduoja ir Budapeštas, kuris kaip tik turėtų daugiau galimybių sulaukti ilgalaikio turistų skaičiaus padidėjimo.
Trečia, ir svarbiausia, – verta pateikti gana kuklią paraišką po itin nesėkmingų žaidynių. 1984 m. Los Andželas pasiekė tai, kas atrodė beveik neįmanoma, ir gavo pelno, nes po neįsivaizduojamai brangių 1976 m. Monrealio olimpinių žaidynių Los Andželas buvo vienintelis kandidatas. Žaidynės vyko Los Andželo istorinėje arenoje – sename stadione, kuris kaip antrarūšis buvo vertinamas dar 1932 m., kai olimpines žaidynes mieste surengtos pirmą kartą.
Tad geriausias būdas užtikrinti, kad olimpinės žaidynės būtų pelningos, – surengti jas dukart ir abu kartus – gana nebrangiai, reziumuoja „Financial Times“ bendradarbis T. Harfordas.