Šią savaitę prasidės Rio olimpinės žaidynės. Turbūt beveik visi sutiks, kad tai svarbiausias sportinis renginys visame pasaulyje. Olimpinių žaidynių šaknys siekia dar antikos laikus, tačiau 393 m. po. Kr. ši daugiau negu tūkstantmetį besitęsusi tradicija nutrūko.
Olimpinės žaidynės atgimė XIX a. pabaigoje. Jų atgimimas buvo ilgai trukęs ir sudėtingas procesas, visgi galiausiai pasibaigęs sėkmingai. Portalas 15min pasakoja apie tai, kokios aplinkybės lėmė, kad 1896 m. virš Atėnų suplevėsavo olimpinė vėliava. Sunki pradžia XIX a. Europoje vyko keli nedideli sporto festivaliai, kurių organizatoriai vadino juos olimpinėmis žaidynėmis. Pavyzdžiui, 1850 m. Anglijos miestelyje Muč Venloke įvyko Venloko olimpinės žaidynės – sporto festivalis, kuriame Anglijos sportininkai varžėsi įvairiose sporto šakose. Tarp jų buvo kriketas, futbolas, lengvoji atletika. Renginį organizavo vietinis daktaras Williamas Penny Brookesas. Be to, 1859, 1870 ir 1875 m. Graikijoje vyko olimpinėmis vadintos žaidynės, kurias organizavo graikų verslininkas ir filantropas Evangelis Zappas. 1870 m. olimpines žaidynes Graikijoje stebėjo apie 30 tūkst. žmonių. Tačiau šiose žaidynėse dalyvavo tik Graikijos atletai. Prancūzui baronui Pierre’ui de Coubertinui įkvėptam šių renginių, kilo idėja surengti renginį, kuriame varžytųsi įvairių sporto šakų ir įvairių tautybių atstovai. 1894 m. P.de Coubertinas suorganizavo kongresą Sorbonoje, Paryžiuje, ir pristatė savo planus vienuolikos valstybių sporto organizacijų atstovams.

Pierre’as de Coubertinas

Kongreso dalyviai pritarė P.de Coubertino idėjai. Tuomet kilo klausimas – kada turėtų vykti olimpinės žaidynės. P.de Coubertinas pasiūlė žaidynes rengti 1900 m., kartu su pasauline Paryžiaus paroda. Tačiau kiti kongreso nariai jį įtikino, kad laukti šešerius metus nėra prasmės, ir kad žaidynės gali įvykti jau 1896 m. Tada prasidėjo diskusijos, kokiame mieste jos turėtų vykti. Iki šiol tiksliai nėra žinoma, kaip buvo apsispręsta, kad jos vyks Atėnuose: vėliau išsakyti kongreso dalyvių prisiminimai skiriasi. Vis dėlto labiausiai paplitusi versija teigia, kad keli dalyviai pirmiausia kaip žaidynių vietą pasiūlė Londoną, bet P.de Coubertinas su tuo nesutiko. Pasitaręs su Demetriusu Vikelu, kuris atstovavo Graikijai, P.de Coubertinas iškėlė mintį, kad žaidynės turi vykti Atėnuose.

Kadangi Atėnuose vyko senovės olimpinės žaidynės, daugelis kongresų narių galiausiai pritarė šiai minčiai. 1894 m. birželio 23 d. galutinai nuspręsta, kad pirmųjų olimpinių žaidynių namais taps Atėnai. Taip pat šią dieną buvo įkurtas Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK), o D.Vikelas tapo pirmuoju jo prezidentu.
Graikijoje – ir džiaugsmas, ir sunkumai Graikijos visuomenė naujieną, kad olimpinės žaidynės grįžta į Graikiją, sutiko su džiaugsmu. Graikijos sosto įpėdinis Konstantinas sutiko asmeniškai tapti žaidynių globėju. Vis dėlto Graikija tuo metu turėjo rimtų finansinių bėdų. Tuometinis Graikijos ministras pirmininkas Charilaos Trikoupis teigė nemanantis, kad šalis gali surengti tokio masto renginį. 1894 m. pabaigoje varžybų organizacinis komitetas, kuriam 1894 m. dar vadovavo Stephanos Skouloudis, pristatė ataskaitą, kurioje teigė, kad žaidynes surengti kainuos tris kartus brangiau negu pirminiai skaičiavimai – apie 3,7 mln. aukso drachmų. Komitetas pareiškė, kad žaidynių suorganizuoti neįmanoma ir paskelbė atsistatydinantis. Olimpinių žaidynių atgimimas pakibo ant plauko. P.de Coubertinas ir D.Vikelas pradėjo didelę kampaniją, siekdami išsaugoti olimpinį judėjimą. Jų pastangų kulminacija tapo 1895 m. sausio 7 d. paskelbtas pranešimas, kad žaidynių organizacinio komiteto pirmininku tampa Graikijos sosto įpėdinis Konstantinas.
Jo pagrindinė atsakomybė buvo pritraukti lėšų žaidynių organizavimui. Konstantinas pasitikėjo graikų patriotizmu. Konstantino entuziazmas atnešė vaisių – graikai suaukojo apie 330 tūkst. drachmų žaidynių organizavimui. Taip pat buvo išleistas specialus olimpinių pašto ženklų rinkinys. Jis tapo labai populiarus, ir parduodant pašto ženklus buvo uždirbta dar 400 tūkst. drachmų. Parduodant bilietus į žaidynes buvo surinkta dar 200 tūkst. drachmų. Konstantino prašymu turtingas Graikijos verslininkas George’as Averoffas sutiko apmokėti stadiono rekonstrukciją. Tam jis paaukojo 920 tūkst. drachmų. Kaip atlyginimas už jo dosnumą prie stadiono 1896 m. balandį iškilo G.Averoffo statula. Ji ten stovi iki dabar.
Kai kurie varžybose dalyvavę atletai jose varžėsi tik dėl to, kad žaidynių metu jie buvo Atėnuose atostogaudami arba dirbdami (pavyzdžiui, dalis britų delegacijos dirbo Jungtinės Karalystės ambasadoje). Olimpinio kaimelio tada dar nebuvo, ir atletai patys turėjo susirasti, kur gyventi. Žaidynėse galėjo varžytis tik sportininkai mėgėjai. Kadangi daugelyje skirtingų šalių įvairių sporto šakų taisyklės tada skyrėsi, vienas didžiausių organizaciniam komitetui tekusių iššūkių buvo suvienodinti taisykles. Galutinį sprendimą kai kuriais atvejais priimdavo pats Graikijos karalius Jurgis: pasak P.de Coubertino, tai suteikė organizacinio komiteto sprendimams autoriteto.

1896 m. Atėnų olimpinių žaidynių oficialios ataskaitos viršelis

Susilaukė didelio populiarumo Žaidynės startavo 1896 m. balandžio 6 d., Graikijos nepriklausomybės dieną. Atėnų stadioną užpildė daugiau negu 80 tūkst. žiūrovų, tarp jų ir Graikijos karalius Jurgis I, jo žmona Olga bei jų vaikai. Visi atletai išsirikiavo pagal savo atstovaujamą valstybę. Po organizacinio komiteto prezidento Konstantino kalbos jo tėvas oficialiai paskelbė žaidynes pradėtomis. Į žaidynių programą buvo įtrauktos 9 sporto šakos – lengvoji atletika, dviračių sportas, fechtavimas, gimnastika, šaudymas, plaukimas, tenisas, sunkumų kilnojimas ir imtynės. Iš viso išdalinti 43 medalių komplektai Graikai ypač didžiavosi maratonininku Spyridonu Louisu – jo triumfą maratono distancijoje stebėjo apie 100 tūkst. žiūrovų. Prieš žaidynes S.Louisas buvo niekam nežinomas vandens nešikas, tačiau po triumfo tapo nacionaliniu didvyriu.

Spyridonas Louisas

Daugiausia – keturis – aukso medalius iškovojo vokiečių imtynininkas ir gimnastas Carlas Schuhmannas. Ypatingą olimpinę dvasią pademonstravo prancūzas Leonas Flamengas. Jis laimėjo 100 km dviračių lenktynes, nors jų metu netgi buvo sustojęs palaukti, kol jo pagrindinis oponentas susitaisys savo dviratį, kurį ištiko problema. Plaukimo varžybos vyko atviroje jūroje – organizatoriai nutarė neleisti pinigų stadiono statyboms. Varžybas nuo kranto stebėjo apie 20 tūkst. žiūrovų. Daug sportininkų skundėsi, kad vanduo buvo labai šaltas. Ypač neįprastos buvo 1200 m plaukimo varžybos – sportininkai tiesiog buvo nugabenti laivu toli nuo kranto ir tada paleisti plaukti atgal. Visi prizai nugalėtojams buvo įteikti uždarymo ceremonijos metu. Skirtingai negu dabar, pirmosios vietos laimėtojai gaudavo sidabro medalį, alyvos šakelę ir diplomą. Antrosios vietos laimėtojai gaudavo varinį medalį, lauro šakelę ir diplomą. Trečiosios vietos laimėtojai negaudavo nieko. Nepaisant visų sunkumų organizuojant žaidynes, 1896 m. olimpiada buvo laikoma labai sėkminga. Tuo metu žaidynės buvo didžiausias tarptautinis visų laikų sporto renginys. Panatėninis stadionas, kuriame vyko žaidynės, pritraukė daugiau žiūrovų negu bet kokios iki tada vykusios sporto varžybos.
Po žaidynių būrys žymių žmonių, įskaitant Graikijos karalių Jurgį ir kai kuriuos amerikiečius, besivaržiusius Atėnuose, kreipėsi į TOK ir P.de Coubertiną, prašydami rengti visas ateities olimpines žaidynes Atėnuose. Vis dėlto tada jau buvo suplanuota, kad 1900 m. žaidynės vyks Paryžiuje. Žaidynės negrįžo į Graikiją iki 2004 m., kai jau buvo praėję 108 metai nuo pirmųjų olimpinių žaidynių.