Patrulių rinktinė Šamoni olimpinėse žaidynėse, 1924 m.

Dvi azartiškos sporto rungtys – slidinėjimo krosas ir šaudymas į taikinius – harmoningai susijungia šiuolaikinėje žiemos dvikovėje. Ši sporto šaka dar vadinama biatlonu ir tituluojama populiariausiu žiemos sportu.
Kultivuoti biatloną ypač sudėtinga, nes sportininkas privalo gebėti žaibiškai reaguoti ir būti ištvermingas – šios savybės būtinos, norint įveikti ilgas distancijas ir taikliai šaudyti į mažus taikinius. Iš pradžių biatlonas buvo individualios ilgų distancijų lenktynės – tekdavo nušliuožti 20 km ilgio trasą.
Visgi sporto šakos evoliucionuoja, tad biatlone atsirado daug naujų rungčių su skirtingomis taisyklėmis, tarp jų: estafetė, masinio starto varžybos, persekiojimo varžybos ir sprintas. Biatlono tėvyne laikoma Skandinavija, kur ginkluoti pasienio patruliai, apsiavę slides, treniravo greitį ir taiklumą. Pirmosios kareivių varžybos įvyko 1767 m. tarp švedų ir norvegų pasieniečių dalinių, o nuo 1924 m. ši sporto šaka įtraukta į žiemos olimpinių žaidynių programą. Tiesa, ji vadinosi kareivių patrulių lenktynės ir buvo tik demonstracinė. Iki pat 1965 m. visas biatlono varžybas sudarė vienintelė rungtis – individualios lenktynės 20 km trasoje, o 1966 m. šio sporto gerbėjai pirmą kartą išvydo estafetę – 4 po 7,5 km. 1974 m. pasaulio biatlono čempionate pasirodė sprintas.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „biathlon history“

Sprintas – viena iš biatlono rūšių, kurios taisyklės skiriasi nuo individualių varžybų taisyklių. Vyrai varžosi 10 km, o moterys – 7,5 km trasoje su dviem šaudymo ruožais. Į taikinį reikia pataikyti iš 50 m atstumo gulint (diametras 45 mm) ir stovint (diametras 115 mm).
Varžybų nugalėtoju tampa sportininkas, greičiausiai pasiekęs finišą. XX a. aštuntajame dešimtmetyje biatlono sprinteriai šaudė iš griozdiškų karabinų, varžybų taisyklių painumas lėmė mažą sirgalių susidomėjimą šia dinamiška rungtimi.
Prasidėjus devintam dešimtmečiui sprintas galutinai reformuotas ir įtraukiamas į kiekvienų žiemos olimpinių žaidynių programą.

Vokietijos karinių patrulių komanda 1928 m. St. Moritz olimpinėse žaidynėse

Pirmuoju olimpiniu čempionu biatlono sprinto rungtyje tapo Vokietijos atletas Frankas Ullrichas, dalyvavęs 1980 m. Leik Plesido olimpiadoje.

Susijęs vaizdas

Vaizdingiausia, azartiškiausia ir populiariausia biatlono rungtis – estafetė. Šio tipo varžybose šaudymo taisyklės skiriasi tuo, kad kiekvienam sportininkui skiriami trys papildomi šoviniai. Tiesa, jeigu jų prireikia, tenka užtaisyti šautuvą pačiam, tad prarandamos 7–10 sekundžių brangaus laiko.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „biathlon history“

Pirmą kartą į oficialią pasaulio čempionato programą vyrų estafetė buvo įtraukta 1966 m. Čempionatas vyko Vokietijos Garmišo-Partenkircheno mieste, nugalėtojais tapo norvegai. Jau po dvejų metų Prancūzijos Grenoblyje auksą estafetės varžybose iškovojo SSRS biatlonininkai. Iki pat 1988 m. jie buvo neįveikiami šioje rungtyje.
Kitas jaudinantis reginys – persekiojimo varžybos. Mažai kas žino, kad tai ganėtinai jauna rungtis, atsiradusi vos prieš 20 metų. 1996 m. persekiojimo varžybos pirmą kartą surengtos Lilehameryje, pirmajame pasaulio čempionato etape. Pažymėtina, kad šioje rungtyje negali būti dviejų pirmųjų arba antrųjų vietų. Nepavykus nuspręsti, kuris biatlonininkas finišavo pirmas, į pagalbą pasitelkiamas fotofinišas. Visgi būta išimčių – 2003 m. pasaulio biatlono čempionate fotofinišas sugedo. Nugalėtojų laurai atiteko dviem sportininkėms – Sandrine Bailly iš Prancūzijos ir Martinai Glagow, atstovavusiai Vokietijai.

Į olimpinių žaidynių programą persekiojimo varžybos įtrauktos 2002 m. Dar viena rungties ypatybė – negalima per daug atsilikti nuo lyderio. Jei atotrūkis viršija 2,5 km vyrų varžybose ir 2 km – moterų, atsiliekantis biatlonininkas savaime iškrenta. Persekiojimo varžybos – tai rungtis, kurios baigtį nuspėti labai sudėtinga. Dažnai tikėtini nugalėtojai neatlaiko jaudulio arba varžovų tempo, todėl žiūrovams visada įdomu stebėti varžybas – juk iki pat finišo sunku pasakyti, kas laimės.

Viena iš jauniausių biatlono rungčių – masinis startas. Jis atsirado pasaulio taurės varžybose 1996–1997 m. sezono paskutiniajame etape, o 2006 m. debiutavo Turino olimpinėse žaidynėse. Kuo ši rungtis ypatinga?

1968 m. Grenoble olimpinės žaidynės – biatlonas

Daug ką pasako pavadinimas. Skirtingai nuo individualių rungčių, masinio starto varžybose sportininkai startuoja vienu metu, jų skaičius ribojamas – ne daugiau kaip trisdešimt. Atsakingiems pareigūnams tenka spręsti, kurie biatlonininkai gali dalyvauti masinio starto varžybose. Iš pradžių dalyvius atrinkdavo labai paprastai. Masiniame starte leisdavo dalyvauti biatlonininkams, užimantiems pirmąsias trisdešimt vietų Pasaulio taurės įskaitoje. 2011–2012 m. sezone nuspręsta suteikti galimybę ir kitiems sportininkams. Pagal naująją tvarką, pirmosios 25 vietos atitenka geriausiems, o likusios 5 tenka biatlonininkams, surinkusiems daugiausia taškų einamajame Pasaulio taurės etape.

2002 m. olimpinės žaidynės Salt Lake City – biatlonas

2017 m. biatlono pasaulio čempionatas

Straipsnio autorė: Diana Pachomovaitė / pagal 15min.lt