Vėl plevėsuoja trispalvė

1992 m.

1992-ieji – istoriniai metai Lietuvos sportui. Barselonoje pirmą kartą suplevėsavo Lietuvos trispalvė. Mūsų delegaciją prieš 24 metus sudarė 47 olimpiečiai: buriuotojai, plaukikai, imtynininkai, penkiakovininkai, krepšininkai ir lengvaatlečiai. Iš pirmosios olimpiados lietuviai sugrįžo su Romo Ubarto auksu ir krepšininkų bronza.
Per atidarymą nešti valstybės vėliavą garbė buvo patikėta plaukikui Raimundui Mažuoliui, 1988 metų Seulo olimpinių žaidynių sidabro medalininkui. R.Mažuolis buvo ta pirmoji kregždė nepriklausomos Lietuvos plaukimo padangėje – jis tapo pirmuoju atkurtos šalies sportininku, iškovojusiu medalius pasaulio ir Europos čempionatuose. Visgi olimpinėse žaidynėse jam sekėsi ne taip gerai.
Lietuvos vėliavą Raimundas nešė ne tik Barselonoje, bet ir po ketverių metų Atlantoje. Abejose olimpinėse žaidynėse iš sportininko buvo tikimasi medalio, bet užlipti ant prizininkų pakylos jam taip ir nepavyko.

Pirmasis čempionas

1992 m.

1992 metais Lietuva pirmą kartą dalyvavo olimpinėse žaidynėse kaip nepriklausoma valstybė. Nors daugiausia dėmesio Lietuvoje, žinoma, gavo krepšininkai, tačiau pirmuoju ir vieninteliu lietuviu čempionu šiose žaidynėse tapo disko metikas Romas Ubartas.

1988-ųjų olimpinių žaidynių vicečempionas Barselonoje penktuoju bandymu diską švystelėjo 65,12 metro ir užsitikrino aukso medalį. Tai buvo pusantro metro mažiau nei Seule, tačiau to pakako.
Ta proga rugpjūčio 5 dienos vakarą olimpiniame Barselonos stadione pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje suplazdėjo Lietuvos vėliava ir skambėjo Lietuvos himnas. Visa Lietuva susijaudinusi stebėjo R. Ubartą ant olimpinio podiumo.
Tiesa, vėliau sportininko karjerą aptemdė dopingo skandalas ir ketverių metų diskvalifikacija, tačiau Barselonos aukso iš R. Ubarto niekas neatėmė. Prieš 2012 metų olimpines žaidynes pagaliau buvo deramai įamžintas pirmojo olimpinio čempiono laimėjimas – sukurtas dokumentinis filmas „Pirmasis“.

„Kita Svajonių komanda“

1992 m.

1992-ųjų Barselonos olimpinėse žaidynėse JAV turėjo „Svajonių komandą“, kuri vadinama geriausia visų laikų krepšinio rinktine. Bet Barselonoje buvo „Kita Svajonių komanda“. Iš Lietuvos.

Ne veltui apie 1992-ųjų Lietuvos krepšinio rinktinę sukurtas filmas. Krepšininkų kelias pirmosiose olimpinėse žaidynėse po Nepriklausomybės atkūrimo priminė Holivudo istoriją: ji buvo komiška, bet kartu jautri, įkvepianti ir… pergalinga.
Tas nenupasakojamas jausmas, kai Lietuvos rinktinė stojo į bronzinį mūšį su buvusios Sovietų Sąjungos komanda, kelia šiurpuliukus. Maža drąsi tauta prieš tironą, kurio priespaudą jutome pusę šimtmečio.
82:78 – skaičiai, kurie amžiams įrašyti į istoriją. Mažytė Lietuvėlė nuskynė bronzą ir šoko pergalės šokį ant olimpinio Barselonos parketo.
„Ten buvo auksas, o čia – dūšia“, – nuo pergalingų emocijų garuojančioje rūbinėje vėliau pasakys Arvydas Sabonis, turėdamas omenyje Seulo olimpinėse žaidynėse iškovotą auksą su SSRS komanda. Bet jis nė iš tolo neprilygo tam bronzos medaliui su Lietuvos užrašu ant žaliai baltų marškinėlių. Į jį buvo sudėta tiek daug svajonių, tikėjimo, meilės ir atsidavimo.
Visa vieningai susikibusi Lietuvos krepšinio rinktinė su margaisiais „skulmano“ marškinėliais lipo ant bronzinės nugalėtojų podiumo pakylos. Tas žingsnis vienijo ir visą tautą, kuri iš pasididžiavimo spaudė ir laimės ašarą, ir plačią nuostabią šypseną.

Pamirštas medalių lietus

1996 m.

Vienuolika olimpinių medalių, iš kurių – trys auksiniai. Bet kuris sporto aistruolis žino, kad tokio derliaus mūsų šalies sportininkai nėra parvežę iš jokių olimpinių žaidynių, tačiau tai – netiesa. 1996 m. žaidynės Atlantoje mūsų šaliai istoriškai yra prasčiausios – vienintelį medalį iškovojo bronzą laimėję krepšininkai.
Vis dėlto tai buvo pačios geriausios žaidynės mūsų parolimpiečiams. Net du aukso medalius iškovojo diską metusi ir rutulį stūmusi Malda Baumgartė, vieną – į tolį šokusi Aldona Grigaliūnienė.
Kęstutis Bartkėnas iškovojo aukso ir bronzos apdovanojimus, Sigita Markevičienė dukart laimėjo bronzą. Po vieną medalį iškovojo Vytautas Girnius (sidabras), Saulius Leonavičius, Rolandas Urbonas ir Jonas Stoškus (bronzos). Niekas jų neprisimena ir gatvėje nepažintų, tačiau tai tikri Lietuvos didvyriai.

Didžiausias olimpinis stebuklas

2000 m.

Taip, prieš Sidnėjaus žaidynes dabartinė LTOK prezidentė jau buvo iškovojusi visų spalvų medalius Europos čempionatuose, tačiau prieš pat olimpiadą jos rezultatai planetos pirmenybėse nedžiugino – užimta 38-a, 23-ia, 36-a ir 34-a vieta.
Tad laimingąją 2000-ųjų rugsėjo 18-ą dieną tikrai ne visi sporto sirgaliai įdėmiai sekė, kaip D.Gudzinevičiūtei sekasi kovoje dėl medalio. Vis dėlto lietuvė nušluostė nosis ir skeptikams, ir varžovėms – laimėdama pirmą kartą olimpiadoje rengtą šaudymo rungtį tranšėjinėje aikštelėje.

Susikaupusi D.Gudzinevičiūtė taikosi, iššauna ir po sėkmingo šūvio, atrodo, be didžiulio džiaugsmo ištraukia šovinio tūtelę ir numeta ją žemyn. Netrukus ji jau patenka į savo komandos glėbį ir gieda Lietuvos himną ant olimpinio podiumo – tai buvo antrasis toks pasiekimas nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Jau po savaitės išvydome ir trečiąjį.

Legenda užgimė Sidnėjuje

2000 m.

Į tolimąją Australiją Virgilijus Alekna 2000 m. išvyko vedamas didelių vilčių. Visai neseniai jis buvo pasiekęs antrą geriausią rezultatą disko metimo sporto istorijoje. Lietuvos čempionate įrankį jis švystelėjo net 73,88 metro ir apie savo jėgą garsiai pranešė visam pasauliui.


Karjeros piką pasiekęs disko metikas į Sidnėjų jau vyko kaip favoritas ir savo antrojoje olimpiadoje siekė pirmojo aukso medalio. Lietuvis jau atrankoje numetė diską 67,10 metro ir užtikrintai žengė į finalą. Finale V.Alekna išlaikė intrigą, bet penktuoju bandymu nusviedė diską 69,30 metrus ir tapo čempionu.
Šis V.Aleknos pasiekimas tapo simboliniu perversmu disko metimo sektoriuje – jam už nugaros aštuntoje vietoje liko legendinis vokietis Jurgenas Schultas, 1986 m. pasiekęs iki šiol nepakartotą ribą – 74,08 m. Tai buvo paskutinės legendinio vokiečio rimtos varžybos, kuriose užgimė nauja disko metimo legenda – Virgilijus Alekna. Vėliau V.Alekna dalyvavo dar trijose olimpinėse žaidynėse ir laimėjo du medalius.

Lietuvos krepšinio signalas NBA žvaigždėms

2000 m.

„Kokios tai rungtynės! Turbūt niekam nekyla abejonių, kad tai yra pačios įdomiausios rungtynės, kokias yra tekę stebėti ne tik olimpinėse žaidynėse, bet ir per visą istoriją. Tokių rungtynių dar reikėtų paieškoti“, – prasidėjus paskutinei rungtynių tarp Lietuvos ir JAV rinktinių minutei komentavo Robertas Petrauskas.
Tų emocijų sūkuryje 2000-ųjų Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse Lietuvos krepšinio rinktinė buvo per plauką nuo tuomet visų laikų didžiausios tarptautinio krepšinio sensacijos. Sidnėjaus žaidynių pusfinalyje lietuviai karšė kailį amerikiečiams, su Vince’u Carteriu, Kevinu Garnettu ir Ray’umi Allenu. Ir tik nuo Lietuvos nusisukus Fortūnai NBA žvaigždynas lemiamomis akimirkomis pabėgo nuo fiasko.
Šarūnas Jasikevičius savo knygoje rašė, kad tuomet paskutinis jo desperatiškas tritaškis metimas, kuris galėjo paguldyti amerikiečius vienu tašku, buvo „neįmanomas“. Amerikiečiai triumfavo 85:83. Vince’as Carteris į viršų iškėlė pirštą primindamas pasauliui, kad JAV rinktinė yra pirma ir nenugalima. Bet kitoje aikštės pusėje Antonio McDyessas vaikščiojo susigriebęs už galvos ir nusiminęs – jokia komanda nebuvo taip sudrebinusi JAV nenugalimumo mito.
Vėliau tas visus lūkesčius pranokęs jaunas Lietuvos krepšininkų kolektyvas mažajame finale susitvarkė su Australija ir pasidabino bronzos medaliais. Tai buvo naujos ypatingos Lietuvos krepšinio eros pradžia. Nuo Sidnėjaus amerikiečiai dabar visada vertina tą 3 milijonų krepšinio tautą prie Baltijos jūros.

Bronzinis Sidnėjaus lietus

2000 m.

2000-ieji bronzinėmis spalvomis nutvisko šalies dviračių sportui. Sidnėjuje ant trečiojo garbės pakylos laiptelio lipo Diana Žiliūtė.

Lenktynių metu, lyjant stipriam lietui, tai viena, tai kita dviratininkė bandė atitrūkti nuo pagrindinės grupės, tačiau nesėkmingai. Viskas sprendėsi finišo tiesiojoje, kur greičiausia buvo Nyderlandų atstovė Leontien Zijlaard. Ji aplenkė sidabrą iškovojusią Vokietijos dviratininkę Hanką Kupfernagel ir D. Žiliūtę.
Komandinėse plento lenktynėse Lietuva buvo subūrusi labai pajėgią komandą ir šias prognozes pateisino – kartu su pagrindine grupe finišavo Rasa Polikevičiūtė (13 vieta) ir Edita Pučinskaitė (25).
Iš Rietavo kilusi D. Žiliūtė per savo karjerą laimėjo beveik visas svarbiausias varžybas. 1998 metais Nyderlanduose ji tapo pasaulio čempione, 1999 metais laimėjo daugiadienes „Tour de France“ lenktynes, 2000 metais iškovojo pasaulio taurę. Didžiąją karjeros dalį dviratininkė sportavo Italijoje. Apeninuose ji gyvena iki šiol.

Teisybės triumfas prieš dopingą

2004 m.

Sidnėjuje olimpiniu čempionu tapęs Virgilijus Alekna į Atėnus vyko su sunkesne užduotimi – apginti titulą. 2003 metais lietuvis pirmą kartą tapo pasaulio čempionu, diską nusviedęs 69,69 metro. Sidabru tuomet tenkinosi į elitą įsiveržęs vengras Robertas Fazekasas. V. Aleknai geras pasirodymas pasaulio čempionate suteikė pasitikėjimo prieš startą Graikijoje.

Kaip ir buvo galima tikėtis, Atėnuose Virgilijus Alekna sulaukė rimto pasipriešinimo. Jau atrankoje geresnį rezultatą už lietuvio pademonstravo etatiniu konkurentu tapęs R. Fazekasas.
Finale lietuvis jau pirmu bandymu nusviedė diską 69,89 metro ir tapo lyderiu. Tačiau antruoju bandymu  vengras švystelėjo įrankį net už 70,93 metrų žymos. Tai išmušė iš pusiausvyros V. Alekną, kurio trys bandymai iš eilės buvo nesėkmingi. Penktuoju jis nusviedė diską 69,49 m, tačiau to nepakako aplenkti R. Fazekasui. Šeštasis lietuvio bandymas ir vėl buvo nesėkmingas – vengras tapo olimpiniu čempionu.
Tiesa, neilgam. Iškart po varžybų paaiškėjo, kad Vengrijos sportininko dopingo mėginys buvo teigiamas ir jis buvo diskvalifikuotas. Aukso medalis atiteko Lietuvos sportininkui, jis ir žengė ant podiumo atsiimti antro aukso medalio olimpinėse žaidynėse iš eilės.

Po septynių prakaito ratų – sidabras

2004 m.

Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse A. Skujytė užėmė dvyliktą vietą ir įgijo vertingos patirties. Į Graikiją lengvaatletė vyko su aukštesniais tikslais.
Itin didelės ištvermės reikalaujanti septynkovė Atėnuose prikaustė visų lietuvių dėmesį. Austrai Skujytei teko įveikti septynis išbandymus – 100 metrų barjerinį bėgimą, šuolį į aukštį, rutulio stūmimą, 200 metrų bėgimą, šuolį į tolį, ieties metimą ir 800 metrų bėgimą.

Po bėgimo ir šuolių į aukštį A. Skujytė rikiavosi tarp vidutiniokių, tačiau savo arkliuku, rutulio stūmimo rungtimi, pasinaudojusi A. Skujytė pakilo į trečią vietą. Lietuvė įrankį nustūmė 16,40 metro ir daugiau nei metru aplenkė artimiausią varžovę. Po ieties metimo A. Skujytė buvo pakilusi į antrą vietą ir su nekantrumu laukė sunkiausio savo išbandymo – 800 metrų bėgimo. Lietuvė finišavo keturiolikta, pasiekdama geriausią sezono rezultatą, ir išsaugojo sidabro medalį.
Lengvaatletė iš viso surinko 6435 taškus ir pasiekė asmeninį rekordą. A. Skujytė nusileido tik Švedijos numylėtinei Carolinai Kluft ir tapo olimpine vicečempione.

Pergalė prieš amerikiečius

2004 m.

Net oda šiurpsta prisiminus tą Šarūno Jasikevičiaus tritaškių fiestą 2004-ųjų Atėnų olimpinėse žaidynėse.
Viskas prasidėjo, kai Lamaras Odomas pakibo ant Šarūno Jasikevičiaus klaidinančio judesio prie tritaškio linijos. Trys taškai su pražanga ir nustebęs Antanas Sireika šūktelėdamas džiaugsmingai mosteli rankomis – 85:84.
„Ir Šarūnas Jasikevičius kala dar vieną – antrąjį tritaškį iš eilės, išvesdamas į priekį Lietuvos komandą jau 4 taškais!“ – klykia Linas Kunigėlis, kai kitoje atakoje Šaras nieko nelaukęs švysteli tolimą bombą ir didiną skirtumą 88:84.
„Jasikevičius dar kartą iš trijų taškų zonos… Dešimtasis Jasikevičiaus taškas! Ką išdarinėja Šarūnas Jasikevičius! – emocijų nebetvardo komentatorius. – Tarsi prisiminęs tą nepataikytą desperatišką metimą Sidnėjuje, jis stengiasi atsiteisti už visą Lietuvos komandą su amerikiečiais.“
91:87 ir amerikiečiai pasiųsti į nokdauną likus 1 min. 39 sek. Šaras netrukus dar dviem baudų metimais įridena savo 28-ąjį tašką ir nukala pirmąją Lietuvos rinktinės pergalę prieš iš NBA žvaigždyno sudarytą JAV nacionalinę komandą, su Allenu Iversonu, Timu Duncanu ir Stephonu Marbury priešakyje bei NBA debiutavusiu LeBronu Jamesu.
Tai kol kas pirmoji ir vienintelė mūsų krepšininkų pergalė prieš amerikiečius.

Dvigubas triumfas

2008 m.

2008 metų Pekino olimpinės žaidynėse tapo dvigubu Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės triumfu. Pirmą ir kol kas vienintelį kartą į olimpinės arenos palubes kilo net dvi mūsų šalies trispalvės. Šiuolaikinės penkiakovės varžybose Edvinas Krungolcas iškovojo sidabrą, o jo treniruočių draugas Andrejus Zadneprovskis – bronzą.

Lietuvos atstovai į priekį praleido tik Rusijos atstovą Andrejų Moisejevą.
Dar niekada ant skirtingų prizininkų pakylos laiptelių nestovėjo du Lietuvos atstovai. Ši dviguba pergalė vainikavo įspūdingą A. Zadneprovskio ir E. Krungolco karjerų etapą ir tapo šiuolaikinės penkiakovės mūsų šalyje bumo pradžia.
A. Zadneprovskis tapo planetos čempionu 2000 ir 2004 metais, E. Krungolcas – 2006-aisiais. Edvinas net 3 kartus iš eilės iškovojo Europos čempionato auksą (2003, 2004, 2005), o Andrejui tai pavyko kartą (2001).
Po Pekino olimpinių žaidynių penkiakovininkai ir toliau į Lietuvą šūsniais vežė įvairių pasaulio ir Europos čempionatų ir taurių medalius, o estafetę iš jų labai sėkmingai perėmė Laura Asadauskaitė ir Justinas Kinderis.

Geležinės mažylės triumfas

2012 m.

Laura Asadauskaitė į Londono olimpiadą kaip ryški favoritė nevažiavo, tačiau iš jos buvo tikimasi medalio. Vis dėlto tuomet 28-erių lietuvė buvo ryškiausia penkiakovės varžybų dalyvė, o Lietuvos žiniasklaida po finišo Laurą praminė Geležine Mažyle. Smulki ir neaukšta krašto apsaugos savanorė Londone ne tik padovanojo Lietuvai aukso medalį, bet ir pasiekė olimpinį rekordą.

Paskutiniąją rungtį Laura pasiekė kaip lyderė ir aukso iš rankų nepaleido, o finišą papuošė iki ausų plati lietuvės šypsena.
Kai 2012-ųjų išvakarėse D. Rimšaitė nusprendė nebeatstovauti Lietuvai ir išvyko į Rusiją, penkiakovės rinktinės treneris Jurijus Moskvičiovas su ašaromis akyse apgailestavo, kad prarado talentingiausią penkiakovininkę, kokią kada nors treniravo. Tačiau Londone geležinė Laura viską apvertė aukštyn kojomis.
L. Asadauskaitė užbaigė vyro pradėtą darbą. 2008 m. jos tada dar būsimasis sutuoktinis Andrejus Zadneprovskis olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzą. 2004 m. jis buvo laimėjęs sidabrą. Belieka tikėtis, kad Rio ji dar kartą pratęs Lietuvos penkiakovės tradicijas – grįžti iš žaidynių su medaliu.

Auksinė Lietuvos žuvelė

2012 m.

Sunku sugalvoti labiau jaudinančią akimirką Lietuvos sporto istorijoje. 15-metė mažai kam iki žaidynių girdėta Anglijoje gyvenanti lietuvė Rūta Meilutytė nušluostė nosį pasaulio plaukimo elitui.

Nuo pirmos iki paskutinės sekundės auksinis Rūtelės pasirodymas Londone priminė tikrą trilerį. Pirma vieta atrankoje, geriausias rezultatas ir Europos rekordas pusfinalyje bei favoritės statutas prieš finalą.
Buvo neįmanoma nejausti baimės – ar pavyks nepalūžti nuo spaudimo, ar pakaks patirties ir daugybė kitų ar. Vis dėlto finale Rūtos iš vėžių neišmušė nei sustreikavusi starto sistema, nei garsios plaukikių pavardės – nuo įšokimo į baseiną pirmavusi lietuvė vos 8 šimtosiomis sekundės dalimis aplenkė tituluotąją Rebecca Soni.
Vaikiško veido šviesiaplaukė ir mėlynakė lietuvė tą rugpjūčio 30 dienos vakarą pravirkdė tūkstančius lietuvių. Lietuvos vėliavos spalvomis nudažyti nagai, nuoširdžios džiaugsmo ašaros skambant „Tautiškai giesmei“ ir nesuvaidintas nuoširdumas užkariavo visų lietuvių širdis.

Traksėdžių vaikino blyksnis

2012 m.

Lietuvos Mike‘u Tysonu pramintas boksininkas Evaldas Petrauskas Londono olimpinėse žaidynėse pratęsė gilias šalies bokso tradicijas.

Kuklus dvidešimtmetis vaikinukas iš nediduko Šilutės rajone esančio Traksėdžių miestelio svorio kategorijos iki 60 kg varžybose vieną po kito iš kojų išvertė vengrą Miklosą Vargą, turką Fatihą Kelešą ir italą Domenico Valentino.
Dar per palydėtuves Šilutėje E.Petrauskas miestelėnams drąsiai pažadėjo: „Jei laimėsiu pirmąją kovą, laukite medalio.“ Savo pažadą vaikinas ištesėjo. 164 cm ūgio judraus lietuvio kelią į Olimpą tik pusfinalyje nutraukė 15 centimetrų aukštesnis ir septyneriais metais didesnį patirties bagažą turintis korėjietis Soonchulas Hanas.
E.Petrausko sėkmingas pasirodymas atgaivino prisiminimus apie iškiliausius šalies bokso laimėjimus (Danas Pozniakas 1968 m. Meksike tapo olimpiniu čempionu, Ričardas Tamulis (1964) iškovojo sidabrą, Romualdas Murauskas (1956) ir Jonas Čepulis (1968) – bronzą). Iš savo pirmtakų perimtą estafetės lazdelę boksininkai tvirtai laiko iki šiol – Lietuva šios sporto šakos atstovus turėjo visose olimpinėse žaidynėse po nepriklausomybės paskelbimo.